Praeitą savaitę Lietuvos delegacija buvo Graikijoje ir ten nerado nei vieno pabėgėlio norinčio vykti į Lietuvą. Todėl nuspręsta suburti komisiją, kuri turėtų nuspręsti, kaip motyvuoti pabėgėlius atvykti čia. Šią situaciją migracijos procesus tyrinėjanti Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė vertina itin skeptiškai. Jos manymu, tai tiesiog kvepia noru įsiteikti Europos sąjungai (ES) ir gauti jos paramą.
Pasak profesorės, situacija Graikijoje tik patvirtino akivaizdų dalyką – ekonominių pabėgėlių, kurių, beje, yra dauguma, Lietuva nedomina.
„Spalio duomenimis, kuriuos skelbia duomenų analizės portalas „Numbeo“, apklausus namų ūkius, vidutinis darbo užmokestis po mokesčių eurais yra: Sirijoje – 175,10, Ukrainoje – 181,08, Lietuvoje – 540,47, o Vokietijoje – 2,129,10, Švedijoje – 2243,45. Tad kodėl pabėgėliai turėtų rinktis „skurdžiąją“ Lietuvą, kur nėra jų tautiečių ir neturinčios migrantų priėmimo patirties, o ne daugiakultūres turtingąsias Vokietiją ar Švediją?“, – retorinį klausimą užduoda V. Kumpikaitė –Valiūnienė.
Lietuva nepasirengusi priimti tikrųjų pabėgėlių
KTU profesorės teigimu, Lietuva galėtų tikti tik tikriesiems politiniams ir karo pabėgėliams, kuriems išties rūpi ramybė ir saugumas. Tačiau, vargu, ar šiems žmonėms, kurių dauguma – musulmonai, dabar ją galime garantuoti.
„Žmonės nežino, kas jų gali laukti nepažįstamoje ir neretai net negirdėtoje šalyje, kur beveik nėra kalbančių jų kalba ir musulmonų maldos namų. Jei neklystu, Lietuvoje šiuo metu yra tik 4 mečetės: Kaune, Nemėžyje, 40 totorių kaime bei Raižiuose. O kiek mečečių Vokietijoje ar Švedijoje? Primenu, kad rugsėjo mėnesį Saudo Arabija pasisiūlė Vokietijoje pastatyti dar 200 mečečių. 2009 m. duomenimis Vokietijoje jau buvo 4,3 mln. musulmonų (5,4 proc. visų gyventojų). Žinoma, dabar šis skaičius jau gerokai didesnis. Švedijoje atitinkamai apie 4,5 mln. musulmonų (tai taip pat sudaro apie 5 proc. gyventojų), o Lietuvoje mažiau nei 3000, o tai sudarytų apie 0,1 proc. gyventojų“, – statistiką pateikia V. Kumpikaitė –Valiūnienė.
Planuojamos reklamos nauda – abejotina
Mokslininkė abejoja, kad reklama, kuria bus siekiama didinti pabėgėlių motyvaciją rinktis Lietuvą, padės pritraukti kvalifikuotus darbuotojus.
„Šiame etape mes galime prisivilioti tik nekvalifikuotus darbuotojus. Nors gal ir tai gerai, nebereiks lietuvių valytojų su aukštuoju išsilavinimu, kalbančių keliomis užsienio kalbomis ir puikiai dirbančių kompiuteriais. Tačiau nereiktų pamiršti, kad paprastai migrantai yra laikomi potencialiais nusikaltėliais.
Vykstant didžiulei lietuvių emigracijai nuo 2004 m., Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas ir nedarbo lygis. Išvyko ne tik kvalifikuoti specialistai, bet ir nusikalstamo pasaulio atstovai, apie kurių „žygdarbius“ užsienyje neretai galime sužinoti iš spaudos. Tad turbūt neturėtų būti nuostabu, kad paprasti Lietuvos žmonės, nors ir pilni geriausių norų pagelbėti nuskriaustiesiems, ima abejoti to tikslingumu“, – sako KTU profesorė.
Lietuvos dėmesys – tik ES remiamiems pabėgėliams
Profesorė primena, kad nuo karo bėga ne tik Sirijos, bet ir Ukrainos žmonės, kurie galėtų kur kas lengviau įsilieti į Lietuvos darbo rinką. Tačiau pastariesiems tiek dėmesio nėra skiriama.
„Šie asmenys neretai tikrai yra kvalifikuoti, išsilavinę specialistai, nesudėtingai galintys rasti darbą Lietuvoje dėl savo techninių, kalbos žinių ir panašios kultūros. Bet jie nėra remiami ES, todėl, matyt, nėra verti mūsų dėmesio bei motyvacijos. Kodėl mes nemotyvuojame savo lietuvių sugrįžti namo, jiems nereiks nei kalbos mokymosi kursų, nei tokio ilgo ir sudėtingo adaptacijos proceso?“, – sako mokslininkė.
Anot V. Kumpikaitės-Valiūnienės, planuojama pabėgėlių motyvavimo programa kelia abejonių dar net neprasidėjusi.
„Kokiu tikslu mes skubame motyvuoti pabėgėlius? Ar, kad paglostytume savo savimeilę ir įrodytume patys sau, kad galime būti patrauklūs bent jau Artimųjų Rytų pabėgėliams, ar, kad įtiktume Europos Sąjungai, parodytume, jog mes įvykdėme savo įsipareigojimą ir taip pasiimtume jiems skirtą ES paramą? Kažkaip iškyla vaikystės atsiminimai, kai stengdavomės įtikti „motulei Maskvai“ ir vykdėme, ir viršijome visus jos planus“, – savo įžvalgas apibendrina KTU profesorė V. Kumpikaitė –Valiūnienė.
