Ar vertintojai turi įtakos bendrovių finansinių ataskaitų kokybei?

Svarbiausios | 2017-04-26

Pastaruoju metu Lietuvoje vis kyla diskusijos dėl įmonių finansinių ataskaitų nepakankamos kokybės. Šią problemą patvirtino ir visai nesenai Apskaitos, audito, vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos atliktas Lietuvos įmonių finansinių ataskaitų kokybės tyrimas apie kurį kalbėjomės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) docente dr. Šviesa Leitoniene.

Tarptautiniuose apskaitos standartuose apibrėžiama, kad kokybiškas informacijos atskleidimas finansinėse ataskaitose turi pasižymėti dviem pagrindinėmis savybėmis – jos turi būti aktualios ir tikslios. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys šių ataskaitų informacijos kokybę yra šalies teisinė bazė, apskaitos ir audito sistema bei apskaitos ir audito specialistų profesionalumas.

„Kalbant apie finansinėse ataskaitose pateikiamos informacijos kokybę ne mažiau svarbiu tampa dar vienos profesijos atstovų profesionalumas ir patikimumas, t.y. turto vertintojų. Tai ypač tampa aktualu, kai turto vertę apibūdinantys skaičiai yra svarbūs plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti listinguojamų akcinių bendrovių informacija pateikiama finansinėse ataskaitose, kuria savo sprendimus grindžia įvairios informacijos vartotojų grupės, t.y. investuotojai, analitikai, kreditoriai, valstybinės institucijos, darbuotojai“, – savo įžvalgomis dalinasi docentė.

Pašnekovės teigimu, Lietuvos listinguojamų akcinių bendrovių finansinių ataskaitų analizė parodė, kad net 43 procentai šių bendrovių per pastaruosius penkerius metus naudojosi vertintojų paslaugomis, kurios turėjo įtakos finansinių ataskaitų duomenims.

„Tarptautiniuose vertinimo standartuose nurodoma, kad apskaitos tikslais atliekamo vertinimo pavyzdžiai galėtų būti turto ar įsipareigojimo vertės nustatymas ir jos įrašymas į verslo subjekto balansą, įsigyto verslo subjekto kainos paskirstymas, vertės sumažėjimo tikrinimas, nuomos klasifikavimas, nusidėvėjimo vertės apskaičiavimas pelno (nuostolių) ataskaitoje“, – sakė Š. Leitonienė.

Nors turto vertės nustatymas vertintojų pagalba apskaitoje nėra dažnas procesas, bet prieš dešimtmetį per pasaulį nuvilnijusi finansų krizė parodė, kad ypač nekilnojamąjį turtą reikia stebėti bei kartas nuo karto nustatyti jo tikrąją vertę, nepriklausomai nuo poreikio, kas nebuvo daroma iki krizės. „Šio klausimo aktualumą patvirtina ir palyginus nesena banko „Snoras“ bankroto istorija“, – teigė docentė.

Studentų tyrimas parodė – turto vertintojai ir finansų specialistai naudoja skirtingas sąvokas

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto „Apskaita ir auditas“ magistrantūros studijų programos studentai studijų modulio „Turto ir verslo vertinimas“ metu, siekdami nustatyti ir ištirti vertintojų, buhalterių ir auditorių bendradarbiavimo kliūtis ir gerinimo galimybes, atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausti vertintojai, finansų – apskaitos specialistai ir auditoriai.

„Šio tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai vertintojų paslaugomis įmonės naudojasi siekdamos gauti banko paskolą, įmonės turto ar akcijų perleidimo atvejais, taip pat reorganizuojant, apjungiant ar dalijant verslą bei dėl mokestinės vertės patikslinimo. Ir tik didelės įmonės naudojasi vertintojų paslaugomis, siekiant nustatyti turto tikrąją vertę finansinėms ataskaitoms“, – apklausos rezultatus pristatė pašnekovė.

Š. Leitonienės teigimu, kai kurie buhalteriai prisipažino, kad vengia taikyti turto tikrosios vertės skaičiavimą apskaitoje dėl gilesnių žinių trūkumo, papildomo darbo bei dėl tam tikro vertinimo subjektyvumo. Taip pat auditoriai dažnai nukreipia įmones pas vertintojus dėl turto vertės sumažėjimo vertinimo, kuris atsispindi finansinėse įmonių ataskaitose.

Tyrimo metu magistrantai taip pat pastebėjo, kad vertintojai ir finansų-apskaitos specialistai, kalbėdami tuo pačiu klausimu naudoja skirtingus terminus. „Turto vertintojai vadovaujasi vienais įstatymais ir vertinimo standartais, buhalteriai ir audito atstovai – apskaitos įstatymais ir apskaitos bei audito standartais, dėl to gali kilti tam tikrų nesklandumų. Pavyzdžiui, paprastai turto tikrosios vertės sąvoka apskaitoje yra prilyginama turto rinkos vertei vertinime. Šiuo atveju problema gali kilti tada, kai turto rinkos vertės neįmanoma nustatyti“, – įsitikinusi Š. Leitonienė.

Didžiausias spaudimas patiriamas iš įmonių vadovų

„Įdomu pastebėti, kad finansų-apskaitos atstovai pasitiki tik vertintojais, su kuriais jau yra ilgą laiką bendradarbiaujama, o auditoriai labiau pasitiki audito įmonės vidiniais vertintojais, o ne išoriniais nepriklausomais vertintojais. Jų požiūriu, nežiūrint vertintojų veiklos reglamentavimo, pateiktame vertinime yra labai daug subjektyvumo ir vertintojų interpretacijos, todėl vertinimas nėra tikslus ir labai priklauso nuo vertintojo patirties bei kompetencijos“, – teigė docentė.

Pašnekovės teigimu, dažnai kyla diskusijos dėl nustatytos vertės dydžio, vertinimo metodų parinkimo tam tikriems turto objektas, pavyzdžiui, nebaigtiems statyti statiniams, dėl taikomų koeficientų.

„Iš vienos pusės, finansų-apskaitos specialistai skundėsi, kad tam tikrų dokumentų paruošimas vertintojams atima nemažai laiko, tačiau buvo pastebėta, kad jie galėtų ir labiau pagelbėti turto vertintojui, jei būtų toks poreikis. Iš kitos pusės, vertintojai turėjo priekaištų dėl dokumentų pateikimo vilkinimo bei dėl labai optimistinių įmonės veiklos prognozių, taip bandant paveikti vertinimo rezultatus“, – sakė docentė.

Taip pat turto vertintojai pastebėjo, kad apskaitos ir finansinių ataskaitų kokybė turi įtakos jų darbo patikimumui. „Apskaita turėtų būti kompiuterizuota, pasižymėti efektyvia vidine kontrole, turėti aiškią archyvavimo sistemą. Taip pat ir finansinių ataskaitų audito kokybė svarbi vertinimui, nes vertintojas nustatydamas verslo vertę remiasi audituotomis finansinėmis ataskaitomis ir audito išvadomis“, – įsitikinusi Š. Leitonienė.

Vis tik didžiausią spaudimą visų trijų profesijų atstovai patiria iš įmonių vadovų.

„Vertintojai akcentavo vadovų spaudimą dėl vertės dydžio, nenorą bendradarbiauti, vilkinimą, informacijos apribojimą, ypač jei vertinimo užsakovas nėra pats vadovas. Finansų-apskaitos specialistai pastebėjo, kad kartais vadovai uždraudžia vertintojams pateikti tam tikrą informaciją, siekdami palankesnio vertinimo rezultato. Auditoriai pažymėjo vadovų nenorą sutikti dėl turto vertės sumažėjimo pripažinimo“, –  tyrimo rezultatus apibendrino pašnekovė.