Rytis Krušinskas, Kauno technologijos universiteto senato pirmininkas, Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorius
Pastaruoju laikotarpiu daug kalbama apie jau „pernokusį“ poreikį daryti esminius švietimo sistemos pokyčius. Manau, kad daugelis, susijusių su šia sistema ir suvokiančių, kad ji yra esminis elementas šalies ateičiai, išgyvena vis pasirodančias naujas žinias savaip. Žiūrint į bendrą kontekstą, visa tai, kas vyksta, atspindi gan graudžią situaciją: būdami mažos šalies gyventojai, spaudžiami ekonominio nepritekliaus bei globalių konkurencingumo iššūkių stokojame dviejų pamatinių dalykų efektyviam darbui – tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos.
Jeigu toks sutarimas atsiras kartu su politiniu palaiminimu, tuomet galėsime investuoti laiką, nukreipti žmonių išteklius rengiant aiškią, tikslią, „krištolinę“ studiją. Studijoje ar keliose studijose reikės diskutuoti dėl sisteminių prielaidų, vertinimo periodo, kaštų ir naudos elementų, diskonto normos vertinamiems pinigų srautams ar kitų aspektų, netgi gautų rezultatų. Galėsime pasitelkti įvairius išorinius ekspertus studijų kokybei vertinti, ir, galbūt, padarę sprendimus ir žengę žingsnį į priekį, nesidairysime atgal.
Dažnai kaip pavyzdys minima Estija šiuo, visuotinio sutarimo, keliu nuėjo jau senokai. Na, o mes įvairiomis diskusijomis ir pasisakymais vėl sėjame visuotinio nepasitikėjimo sėklą, vėl vieni kitus kritikuojame, o iš esmės – visi medžioja studentus ir studentų krepšelius. Jeigu sąlyginai dauguma to nori, atsisakykime krepšelių – finansuokime visus pagal tam tikrą „teisingą“ sistemą – ir tuos, kurie turi daug studentų ir tuos, kurie turi mažai. Tačiau tuomet pamirškime kokybės, tarptautinio konkurencingumo, universitetų kaip žinių šaltinio, turinčio pritraukti šviesiausius protus formuojančius valstybės ateitį, utopines svajas.
Šių vertybių neprioretizavimas veda į labai aiškią interesų kovą ir siekius išlikti, išlaikyti savąjį status quo. Pasakyti, kad švietimo sistema turėtų būti konkurencinga neužtenka, taip pat kaip ir pasakyti, kad švietimo sistema turėtų būti gerai finansuojama. Šiuo metu švietimo sistemoje atsivėrusios žaizdos pradeda vis labiau priminti apie save, o blogasis užkratas smelkiasi į visas kitas gyvenimo sritis. Todėl turime pasiryžti aiškiai matyti ilgalaikę 20–30 metų viziją – sutarti visos valstybės mastu, ko mes norim iš šios sistemos, užtikrinti atitinkamą finansavimą ir nesiblaškyti į šonus.
O dabar keletas minčių apie ekonominius aspektus.
Konsolidacija ekonominiu požiūriu: didelės išlaidos, sutaupymas, o gal investicija į visų mūsų ateitį? Daugeliu atvejų galima teigti, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir to paties susitarimo bei vieningo matymo. Šiuo metu aukštosios mokyklos gauna tam tikrą lėšų dalį iš to pačio vargano valstybės biudžeto. Kiekvienas tvarkosi ir turi „savo karalystę“. Ir taip, galime kalbėti apie universitetų autonomiją, tačiau su autonomija suteikiama ir atsakomybė – prieš visuomenę, valstybę, o ne tik prieš savo organizacijos bendruomenę.
Galima kalbėti apie reikalingus milijonus įvairiems galimiems jungimosi scenarijams, galima kalbėti apie Europos Sąjungos skiriamą paramą, bet taip pat galima kalbėti ir apie tai kiek efektyviai panaudojami šiuo metu valstybės skiriami pinigai.
Atliekant ekonominius skaičiavimus, viena kertinių dedamųjų – išteklių centralizavimo ir optimizavimo galimybė, o ne išskaidymo, kaip yra dabar. Lietuvoje didžioji dalis viešosios infrastruktūros apskritai yra išvystyta 3,5 milijonų gyventojų skaičiui, o šiam drastiškai mažėjant, perteklinė infrastruktūra tampa ekonominiu galvosūkiu. Su tuo susiję ir universitetų turto valdymo klausimai. Kokia yra užsienio valstybių patirtis toli žvalgytis nereikia: aplinkinėse šalyse – Estijoje, Lenkijoje – universitetų valdomas turtas yra jų nuosavybė. Priimami ir atitinkami valdymo sprendimai: jei turtas perteklinis – jis parduodamas rinkoje, o gauti pinigai investuojami ar kitaip panaudojami universitetų veikloje.
Lietuvoje girdimose kalbose apie galimą universitetų konsolidaciją, švietimo sistemos permainas galima numanyti, jog egzistuoja tariami nugalėtojai ir pralaimėjusieji, ar neteisingai suprasti. Iš to atsiranda tam tikras pereinamojo laikotarpio laukimas – kol ateis politinė jėga, įsiklausysianti ir galbūt išgirsianti tuos kurie yra tariamai pralaimėjusieji ankstesnėse nebūtų lobių dalybose. Kažkam įsiteikus, kažkam pabandžius parduoti savo idėjas, kažkam pateikus savus argumentus ar pakritikavus, suskaičiuojama, jog reikės 30 ar 120 milijonų iš nebūtų lobynų. Po to – naujas „pereinamasis laikotarpis“, kol gims nauja mintis. Deja, bet toks šiandien yra mūsų valdymo efektyvumas ir bendro siekio ieškojimas.
Ieškant išeities iš šios aklavietės, reikalinga išsami kaštų-naudos analizė, atsakingai įvertinanti galimų sprendimų efektyvumą. Ją atliekant visos suinteresuotos pusės turėtų sutarti dėl pagrindinių proceso tikslų, vertinimo laikotarpio, prognozavimo prielaidų, netgi tos pačios diskonto normos, kuri gali ženkliai keisti laukiamo rezultato vertę, rizikos vertinimo instrumentų. Tai yra gilių ir daug iečių sulaužysiančių diskusijų detalės, po kurių gautas rezultatas turėtų būti aiškus ir argumentuotas. Reikia tik tam pasiryžti, suorganizuoti skaidrų ir atsakingą procesą.
Galite galvoti, kad man prisisapnavo, bet šiame bendrame kontekste man atrodo ekonomiškai logiška idėja Lietuvoje turėti du stiprius europiniu mastu konkuruojančius universitetus: Vilniaus ir Kauno (pavadinimai yra diskusijai). Lietuvos karo akademijos statusas yra specialus, galbūt atskiro vieneto.
Muzikos, dailės, marinistikos bei kitos akademijos (visos svarbios ir reikalingos Lietuvai) galėtų būti vieno iš universitetų struktūrinės dalys. Taip būtų išlaikomas regioninio vystymo principas, stiprinami ir vystomi kompetencijų centrai, regionuose, priklausomai nuo poreikio, sutelkiamas geriausias intelektinis potencialas. Be to, būtų vystomos tokios studijos, kurių poreikis yra didžiausias, o ne tos, kurias gali vystyti šiuo metu veikianti organizacija.
Lyg ir skamba paprastai, bet sprendimai turi būti ryžtingi, nors ir skausmingi. Lietuvai reikia išsilavinusio žmogaus, reikia pačių geriausių kompetencijų užtikrinančių mažos šalies pasaulinį konkurencingumą. Negalima teigti, kad reikia uždaryti, arba nereikalingas kažkuris universitetas, mums reikia visko, ką galime duoti geriausio savo šaliai, tiktai nereikia bijoti nepopuliarių sprendimų efektyviai valdyti ribotus išteklius.
Kada jau matysim, kad pasiteisino konsolidacija?
Jeigu mes dabar pradėtume universitetų konsolidaciją, manau, kad efektą šalies ūkiui, valstybės raidai, galėtume matyti tik po 10–15 metų. Paskaičiuokim labai paprastai: dabar nusprendžiame, kad universitetus jungiame, pats jungimosi procesas, nuo sprendimo patvirtinimo, truks mažiausiai 3–5 metus (atskirų universitetų situacija gali šiek tiek skirtis).
Po to dar turėsime pereinamąjį kelerių metų laikotarpį, kol procesai „susistyguos“, bendruomenės pažins vienos kitą, pradės dirbti kartu. Tik po to išleisime pirmąsias bakalaurų, magistrų, jaunųjų mokslo daktarų laidas. Vertinant visą ciklą, 10–15 metų laikotarpis yra optimalus. Ir tai – su sąlyga, kad mes pradedame daryti žingsnius jau dabar.
