Daugelis įmonių tvarumą vis dar tapatina tik su rūšiuojamomis šiukšlėmis ar mažinamu CO2 pėdsaku. Tačiau mokslo bendruomenė siunčia aiškią žinią: tikrasis organizacijos tvarumas prasideda nuo žmogaus.
Neseniai prestižinėje „Edward Elgar“ leidykloje pasirodžiusi KTU EVF tyrėjų Astos Savanevičienės ir Živilės Stankevičiūtės publikacija „The Elgar Companion to Human Resource Management Beyond the Sustainable Development Goals“ (liet. Darnaus vystymosi tikslai ir žmogiškųjų išteklių valdymas Vidurio ir Rytų Europos šalyse) tyrinėja Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų (SDG) ir žmogiškųjų išteklių valdymo (HRM) tarpusavio ryšį.
Leidinio tikslas – išsamiai analizuoti, kaip verslas ir personalo valdymo praktikos gali prisidėti prie pažangos įgyvendinant 17 darnaus vystymosi tikslų (ir net žengti už jų ribų) skirtinguose pasaulio regionuose. Knygoje vertinama, kaip šios pastangos kuria realią vertę tiek darbuotojams, tiek pačioms organizacijoms, taip užpildant spragą tarp teorinių tvarumo siekių ir praktinio jų įgyvendinimo.
Tarp skaičių ir realybės
Vienas ryškiausių knygoje atskleidžiamų aspektų pastebimas tvarumo paradoksas. Nors tokios šalys kaip Estija, Lenkija ar Lietuva užima aukštas pozicijas pagal Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą, reali situacija regiono organizacijų viduje yra sudėtingesnė. Vidurio ir Rytų Europa pasižymi puikiais rezultatais skurdo mažinimo, švietimo ar moterų įtraukties į darbo rinką srityse.
Kodėl sėkmė nepasiekia visų?
Nors mūsų regiono ekonomika auga sparčiai, darbo rinkoje vyksta keisti ir dažnai vienas kitam prieštaraujantys procesai. Monografijos autoriai išskiria tris pagrindines problemas, kurios neleidžia mums judėti į priekį taip greitai, kaip norėtume:
- „Protų nutekėjimas“ ir tuščios darbo vietos: tai didžiausias mūsų regiono paradoksas – nors kuriamos naujos, gerai apmokamos darbo vietos, kvalifikuoti specialistai vis tiek išvyksta ieškoti laimės svetur. Kartu su visuomenės senėjimu tai sukuria situaciją, kai įmonės nori augti, bet tiesiog nebeturi darbuotojų.
- Nematoma nelygybė: nors moterų užimtumas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse yra vienas didžiausių Europoje, atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų vis dar išlieka reikšmingas. Ši nelygybė ryški visuose lygmenyse, įskaitant ir vadovaujančias pozicijas.
- Dėmesys biurokratiniams procesams, o ne darbuotojų poreikiams: tyrėjai pastebi, kad įmonės dažnai susikoncentruoja į oficialius reikalavimus, bet pamiršta darbuotojų psichologinę savijautą. Monografijoje pabrėžiama, kad be aktyvaus ir nuoširdaus rūpesčio darbuotojais, šios spragos darbo rinkoje tik didės.
Ateities vadovas: ne tik procesų, bet ir vertybių kūrėjas
Autorės pabrėžia, kad siekiant tikrojo tvarumo, mums nebeužtenka tik pasiekti užsibrėžtų rodiklių iki 2030-ųjų. Reikia žvelgti dar toliau. Tai reikalauja esminio lūžio vadovų mąstysenoje: žmogiškųjų išteklių valdymas turi tapti nebe aptarnaujančia funkcija, o strateginiu įrankiu, kuris padeda spręsti globalias krizes.
Mokslininkai tai įvardija kaip SDG-HRM – jungtį, kurioje kiekvienas personalo valdymo sprendimas (nuo atrankos iki darbuotojo gerovės programos) tiesiogiai prisideda prie sveikesnės visuomenės ir planetos išsaugojimo.
Tikrasis tvarumas šiandien neatsiejamas nuo rūpesčio žmogumi ir jo psichologine sveikata. Tyrėjų pastebėjimu, būtent šis posūkis į humanišką valdymą padės Vidurio ir Rytų Europos šalims sėkmingai konkuruoti ateities pasaulyje, kartu tausojant planetą ir visuomenę.
