Novatorė, antreprenerė akademijoje, vadybos mokslų daktarė – tai tik keli epitetai, kuriuos būtų galima pritaikyti Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanei Editai Gimžauskienei. Veikli moteris dalijasi, kad kai tiki tuo, ką darai, kai dirbi „užsivedęs“, finansinė grąža paprastai pasiveja.
Pasak pašnekovės, iššūkių bei įvairiapusių patirčių darbe niekada netrūksta. Ji vadovauja fakultetui, mokslo tyrimų projektams, dėsto studentams ir vadovauja jų darbams – E. Gimžauskienės darbotvarkė tikrai įtempta.
„Jei „laiką sau“ atidėsiu vakarui, gali būti, kad jo tiesiog neliks“, – šypsosi KTU EVF dekanė, dieną pradedanti dviem espresso machiato ir sportu.
– Esate ne tik KTU EVF dėstytoja, bet ir šio fakulteto dekanė. Ką dėstote universitete ir kaip tapote dekane?
– Dėstau finansų bakalauro programoje „Valdymo apskaitą“ ir apskaitos ir audito magistrantūros programoje „Strateginę valdymo apskaitą“. Mano modulių pavadinimai skamba gal ir nuobodžiai, bet kompetencijos, kurias šie moduliai vysto yra tokios, kokių reikia visų lygių vadovams kasdienėje jų veikloje. Dėstau tai, ką kasdien darau kaip vadovė. Taigi, mano vadovavimo patirtys tampa gyvais pavydžiais studentams.
Dekane tapau vedina svajonės, kad valstybiniame technologinio profilio universitete galima sukurti tarptautinius standartus atitinkančią verslo mokyklą. Tai buvo išties ambicingas tikslas, su daugybe apribojimų ir dėl to kylančiais iššūkiais. Pradedant tuo, kad verslo ir vadybos studijų rinkoje yra itin didelė konkurencija. Visi universitetai Lietuvoje, įskaitant ir menų akademijas, turi bent po vieną tokio tipo programą, o kai kurie universitetai savo struktūrose – net po kelis tokio profilio fakultetus.
Dar savo karjeros pradžioje baigiau Tarptautinę dekanų programą, kurios metu apsilankiau tokiose pasaulinėse verslo mokyklose, kaip Honkongo mokslo ir technologijų universiteto verslo mokykla (HKUST Business School), Honkongo Politechnikos universitetas (Hong Kong Polytechnic University PolyU), ar Oksfordo universiteto verslo mokykla (Oxford Said Business School). Programos alumnai dekanai iki šiol yra mano geri draugai ir kolegos. Šios patirtys prisidėjo įgyvendinant KTU inicijuotus studijų ir mokslo valdymo pokyčius.
– Esate baigusi inžinerinės ekonomikos programą, todėl studijų metu studijavote ir technologijas, ir ekonomiką. Kaip vertinate savo studijas? Kiek pasikeitė kompetencijos, kurių reikia šiandienos ekonomistams ir kas nepakito?
– KTU studijavau pokyčių laiku. Pradėjau KPI tuomečiame Inžinerinės ekonomikos fakultete, o baigiau KTU vadybos fakultetą. Mūsų laida buvo pirmoji nelaikiusi sovietų istorijos egzamino mokykloje ir nesimokiusi Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) istorijos universitete. Mokėmės kartu su dėstytojais, tuo metu turėjusiais persiorientuoti į rinkos ekonomiką. Neturiu bakalauro diplomo, nes tai buvo pereinamieji metai – startavo pakopinė sistema – todėl iš karto patekau į magistrantūrą. Buvo pokyčių laikas ir dar tada manyje tai užkodavo gebėjimą keistis ir keisti.
Iš inžinerinės ekonomikos studijų labiausiai vertinu du dalykus: stojimo konkursą, kai į tuometinę lengvosios pramonės ekonomikos specializaciją buvo toks konkursas, jog net dešimt studentų pretendavo į vieną vietą, ir tarpdiscipliniškumą. Stojimo konkursas formuoja ilgalaikį, iki šiol nedingusį pasididžiavimą, kad buvai vienas iš tų laimingųjų. Mano studijų programa buvo tikrai tarpdisciplininė. Mokėmės technologijų, darbus atlikome lankydami ir pažindami realius tuo metu veikusius fabrikus. Džiaugiuosi, kad prie to dabartinėse programose po truputį grįžtame.
Prieš trisdešimt metų naudotos sąvokos „ekonomika“ ir „ekonomistas“ šiandienos pasaulyje išsklido į daugybę skirtingų studijų krypčių. Tuo laiku takoskyros tarp vadybos ir ekonomikos nebuvo. Šiandien fakultetas vykdo studijas septyniose skirtingose studijų kryptyse ir ekonomika yra tik viena iš jų.
– Dažnai motyvacija yra apibūdinama kaip vidinė varomoji jėga, kuri yra stimuliuojama įvairiais patarimais. Kas jus motyvuoja?
– Netikiu jokiomis motyvacinėmis teorijomis. Manau, kad kiekvieno žmogaus varomoji jėga yra galimybė daryti tai, kas jam ar jai labiausiai patinka. Niekada neteko ir tikiuosi neteks dirbti dėl pinigų. Tačiau gera žinia yra ta, kad finansinė grąža paprastai pasiveja. Jei vystai idėjas ir projektus „užsivedęs“, tiki tuo ką darai, naudos ateina kaip neišvengiamas rezultatas. Gal kiek per griežtai pasakysiu, tačiau manau, kad kai žmogus sako, kad „manęs organizacija nemotyvuoja“, tai skamba labiau kaip nenoras ką nors daryti.
Kitas, manau, ne mažiau svarbus veiksnys vidinei motyvacijai stiprinti yra organizacijas ir komandas vienijančios vertybės. Sėkmingos organizacijos yra tos, kurių nariai tiki organizacijos vertybėmis ir jomis vadovaujasi kasdienėje veikloje. Skamba kaip iš vadovėlio? Taip. Ar sunku to pasiekti? Taip, ir, ko gero, šimtu procentu neįmanoma. Vis dėlto, viskas priklauso nuo vadovo charakteristikų: kiek jo paties vertybės dera su organizacijos, kiek jis pasiruošęs atsisakyti asmeninių naudų vardan vertybių, kaip vadovas nuostatas geba perteikti, „parduoti“ darbuotojams. Vertybių ir interesų konflikto pavyzdžių ir iš to kylančių katastrofiškų pasekmių toli ieškoti nereikia. Kuo tai baigiasi – matome šiandieninėje Ukrainos karo situacijoje.
– Dažniausiai nuo ryto priklauso, kaip jausimės visą dieną. Kaip prasideda jūsų diena? Ar turite kokių nors ritualų?
– Mano ryto formulė yra du puodeliai espresso macchiato ir sportas. Ryto pusvalandis su kava yra galimybė pabusti, susidėlioti mintis, pabendrauti su šeimos nariais. Jų nėra labai daug – vyras ir du katinai. Sportuoju: kasdien bėgioju, darau jogą, ar keliauju į sporto klubą – tai yra šventas laikas sau. Mano gyvenimo ritmas yra toks, kad niekada iki galo nežinai, kur veiklos tave nuneš, todėl jei laiką sau atidėsi vakarui, labai tikėtina, kad jo tiesiog neliks.
– Esate „Pramonės 4.0 poveikis valdymo praktikai ir ekonomikai“ (In4ACT) projekto vadovė. Kas yra Pramonė 4.0 ir kodėl ji vadinama revoliucija? Ką šie procesai reiškia paprastiems žmonėms – kaip mes juos jaučiame?
– Pramonė 4.0 revoliucija reiškia technologinio proveržio sąlygojamus procesus versle ir visuomenėje. Pasaulio ekonomikos forumo parengta ataskaita teigia, ir su tuo, ko gero, reikia sutikti, jog vykstantys pokyčiai yra labiau revoliuciniai, nei evoliuciniai. Be to, technologinis proveržis yra gerokai daugiau, nei naujausių technologijų – daiktų, interneto, autonominių mašinų, dirbtinio intelekto, robotikos, skaitmeninio atsekamumo, 3D, virtualios realybės ar blockchain – pritaikymas.
Populiariausi apokaliptiniai samprotavimai ir diskusijos supančios Pramonė 4.0 revoliuciją yra apie tai, kad darbuotojus pakeis robotai, o sprendimus darys dirbtinio intelekto mašinos. Tai kelia lengva paniką darbo rinkos dalyviams. Sutinku, kad šiuose transformacijų procesuose pirmiausia reikia galvoti apie žmones, tačiau tai – mažiausiai susiję su skaičiavimais, kiek darbuotojų reikės atleisti, jei įdiegsime naujas technologijas. Klausimai, kuriuos šiuo atveju kelčiau – kokių žmonių reikės, kad sugebėtume padidinti veiklos produktyvumą ir kaip technologijų naudojimas bei analitika pakeis kiekvieno darbuotojo vaidmenį.
Gyvybingą ekonomiką užtikrinsime tada, kai greta talentingų technologijų kūrėjų turėsime žmonių, gebančių sisteminti, analizuoti, vertinti bei prognozuoti investicijų dydį bei grąžą, klientų elgseną, darbuotojų kompetencijų pokyčius bei makroekonominį poveikį. Džiaugiuosi, kad KTU Ekonomikos ir verslo fakultetas įgyvendindamas ERACHAIR projektą „Industry 4.0 Impact on Management Practices and Economics“ (IN4ACT) turi galimybę užpildyti trūkstamą ekosistemos dalį, vertinti šių tendencijų poveikį verslui, visuomenei ir valstybėms.
– Kėlėte kvalifikaciją Stanfordo universitete. Kaip vertinate tarptautinę patirtį? Gal galėtumėte įvardyti, koks didžiausias skirtumas tarp Stanfordo ir KTU, kokie jų panašumai?
– Pradėsiu nuo panašumų. Jei jau ieškotume analogijų, tai mano asmenine nuomone Vilniaus universiteto atitikmuo tarp pasaulio pripažintų universitetų būtų Harvardas. Kodėl? Nes tai – klasikinis, lėtas, pavaldus, saugantis tradicijas universitetas. Tuo tarpu KTU savo dinamika, atvirumu ir energetika, manau, panašesnis į Stanfordą.
Suprantama, jog tai – tik analogijos, nes Lietuvoje visiems universitetams dar ilgas kelias iki pasaulinio lygio. Tačiau Stanfordas yra ne tik universitetas – jis yra Silicio slėnyje, o tai reiškia kur kas daugiau nei geografinę vietą. Po tos stažuotės man idėjų, energijos ir įkvėpimo užteka iki dabar. Ko tikrai išmokau, tai – nebijoti klysti, pripažinti klaidas ir judėti toliau. Manau, kad akademiniame mūsų gyvenime, ir ne tik, yra per mažai dinamikos, per daug baimės suklysti ir būti sukritikuotam. Tai „kerta“ per savivertę, apsunkina ir prailgina sprendimų priėmimo procesą bei progresą.
– Aukštas pareigas užimančios moterys neretai yra savikritiškos, ką manote apie tai? Ar esate savikritiška? Kodėl?
– Tikrai taip. Manau, kad gebėjimas pripažinti klaidas, pasijuokti iš savęs – sveikos asmenybės požymis. Tuo pačiu tai padeda atsikratyti neigiamų emocijų ir leidžia judėti toliau. Tačiau tam reikia aukštos savivertės ir vidinės stiprybės, o kartais pernelyg didelis kritiškumas gali atsisukti ir prieš mus pačius, kai pritrūksta empatijos kitų žmonių atžvilgiu.
Visada stengiuosi per gyvenimą eiti su šypsena. Į bet kurią situaciją žvelgiu su optimizmu – „iš pusiau pilnos stiklinės“ perspektyvos.
