Prof. Edita Gimžauskienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanė.
Šiandien visi, atrodo, diegia technologijas, visiems reikia informatikos. Net valstybė labai daug investuoja į tyrimus, inžineriją ir technologijas. Tačiau to nepakanka. Inovacijas kuria žmonės, todėl analitinis mąstymas, duomenų valdymas yra kritiniai sėkmingo verslo aspektai. Ar tikrai valstybės struktūros yra pajėgios išaiškinti, kad realiai suvoktume, jog 4-oji pramonės revoliucija – nebe mokslinė fantastika? Kaip sėkmingai pasitikti jos keliamus iššūkius? Kaip juos paversti galimybėmis?
Pagrindinis klausimas, kuris dažniausiai kyla 4-osios pramonės revoliucijos kontekste, neturėtų būti, kiek dėl technologijų diegimo bus atleista darbuotojų. Turime kelti klausimą, kaip, pasitelkiant technologijas, padidinti žmonių produktyvumą, analitinius gebėjimus. Technologijos yra ne tam, kad pakeistų žmones, o tam, kad jiems padėtų dirbti produktyviau. Kita vertus, technologijos sukuria didelę ir sparčią dinamiką. Organizacijos, jos vadovų darbas – padėti žmonėms, kad jie nebijotų keistis, prisitaikyti, toleruotų rizikas.
Kartu su technologijų ir inovacijų proveržiu iš esmės turi keistis ir mąstymo būdas, struktūros, veiklos ir verslo modeliai, mokymo ir mokymosi būdai. Mes, t.y. visos suinteresuotosios pusės, ne tik verslas, turime suderinti inovacijų, naujovių kūrimą su tvariu judėjimu į priekį, tradicinės veiklos principais.
Ketvirtajai pramonės revoliucijai turi būti pasirengusi visa Lietuva – švietimas, valdžia, mokslininkai, verslas. Kaip dažnai aukščiausios valdžios struktūros šiandien susėda kartu su mokslininkais, verslu, kitomis suinteresuotomis organizacijomis tam, kad diskutuotų apie problemas, iššūkius? Deja, dauguma dar veikia pagal struktūras, dirba pagal savo atskiras funkcijas, uždarose darbo grupėse. Tai, mano nuomone, labiausiai stabdo šalies potencialo proveržį.
Verslo įmonių, kitų organizacijų vadovams šiandien tenka nelengva užduotis – pramonės revoliucijos keliamus iššūkius paversti realiomis galimybėmis. Mano nuomone, laimės tie, kurie sugebės pritaikyti vadinamąja 4D taisyklę:
Pramonės revoliucija gerokai keičia ir įdarbinimo tradicijas. Naujoji tūkstantmečio (angl. Milennials) karta neužsibūna ilgai vienoje darbo vietoje, jeigu jiems nėra aiškiai pasakoma, kodėl jie užsiima vienokia ar kitokia veikla. Atlyginimas jiems tikrai nebėra pagrindinis kriterijus renkantis darbo vietą.
4-osios pramonės revoliucijos kontekste nuošalyje nelieka ir švietimo sistema. Priešingai, ji tam tikra prasme atsiduria pagrindinių vaidmenų sąraše ir privalo keistis kone žaibiškai. Mokymo procesas privalo būti paremtas mentorystės principu, kai dėstytojas yra ne solistas, o įkvėpėjas. Tradicinis disciplinomis paremtas mokymasis turi virsti į eksperimentinį ir patirtinį, iššūkiais grįstą mokymąsi. Galiausiai, šalia bazinės kvalifikacijos studentams turi būti suteikiamos visos galimybės įgyti mikrokvalifikacijų.
„Mokymasis ir sėkmė žengia koja kojon. Didžiausia sėkmės arogancija yra manyti, kad tai, ką padarei vakar, puikiai veiks ir rytoj“, – kažkada yra pasakęs Williamas Pollardas. Manau, šie žodžiai labai taikliai iliustruoja dideliu tempu pramonės revoliucijos diktuojamus pokyčius ir požiūrį, kuriuo turi vadovautis tiek verslas, tiek valdžios struktūros, tiek kiekvienas iš mūsų.
