Dr. Evaldas Stankevičius, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentas
Lietuvoje vidurinė klasė dažnai apibūdinama kaip „nei turtingi, nei vargšai“ – žmonės, kurie neuždirba tiek, kad galėtų nevaržomai skolintis ar investuoti, tačiau jų pajamos jau per didelės, jog gautų socialines išmokas. Ši situacija atskleidžia struktūrinę dilemą: didžiausią mokesčių naštą nešanti visuomenės grupė dažnai neturi užtikrinto saugumo – nei dėl būsto, nei dėl santaupų ar ambicingesnių finansinių tikslų.
Vidurinės klasės šeima, kurioje du suaugusieji augina mažametį vaiką, per mėnesį uždirba apie 2814 eurų – abu tėvai į rankas gauna po 1407 eurus. Didžiausia šeimos biudžeto dalis tenka maistui ir būtiniausioms prekėms – 850–980 eurų, arba 30–35 proc. visų pajamų. Transportui, į kurį įskaičiuojamas kuras, draudimas ir remontas, skiriama apie 420–500 eurų (15–18 proc.). Komunalinės paslaugos ir būsto išlaikymas sudaro dar 340–420 eurų (12–15 proc.), o panaši suma tenka poilsiui, kultūrai ir vaiko poreikiams.
Pasibaigus mėnesiui šeimai paprastai lieka apie 600–700 eurų, kuriuos ji gali skirti santaupoms, paskolos įmokoms ar papildomoms išlaidoms. Tačiau ši finansinė atsarga greitai išsenka susidūrus su ligomis ar netikėtais sunkumais. Todėl net vidurinė klasė, laikoma valstybės ekonomikos pagrindu, dažnai negali jaustis saugi.
Per turtingi paramai, per kuklūs paskolai
Bankų vertinimu, tokia šeima turi pakankamai pajamų, kad galėtų skolintis, tačiau jų nepakanka, jog paskola būtų suteikta be išlygų. Pagal galiojančią tvarką, mėnesio įmoka negali viršyti 40 proc. šeimos pajamų, tad praktiškai ji siektų apie 800 eurų – jei šeima neplanuotų daugiau vaikų ar reikšmingų naujų išlaidų. Toks limitas leistų pasiskolinti maždaug 120–150 tūkst. eurų ilgam laikotarpiui.
Dilema išryškėja tuomet, kai šeima siekia įsigyti erdvesnį ar aukštesnio lygio būstą didmiestyje – tam reikia gerokai didesnio pradinio įnašo, kurio vidurinės klasės šeimos dažnai nėra sukaupusios.