Šiuo metu tiek užsienyje, tiek Lietuvoje žiniasklaidos kanalai yra užpildyti pranešimais apie koronavirusą. Tačiau pasaulyje vyksta ir kiti neramumai. Nuo tada, kai vasario 28 d. Turkija palengvino sienų kontrolę, dešimtys tūkstančių prieglobsčio ieškančių žmonių bando patekti į ES, ypač į Graikiją. Ar Europos laukia dar viena migracijos krizė?
„Dauguma pabėgėlių, ypač dabar susitelkusių Turkijos-Graikijos pasienyje, yra ne pabėgėliai iš Sirijos, ne karo pabėgėliai, o ekonominiai, tiksliau – geresnio gyvenimo ieškotojai. Tai – pabėgėliai iš Pakistano, Afganistano, Afrikos šalių ir tie patys turkai, kurie tikisi sumaištyje kartu prasprukti į ES“, – sako Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė.
Pasak jos, didžioji dalis neturtingų karo pabėgėlių iš Sirijos gyvena susitelkę pabėgėlių stovyklose Turkijoje, netoli Sirijos sienos. Tačiau kita dalis, kurie susitelkę prie pat sienos yra turtingesni asmenys, kurie turi pinigų transportavimui, įsigyti maisto ir pan.
„Kita grėsmė – dalis pabėgėlių, dešimtimis, kartais šimtais prasmunka per sieną. Graikija informavo, kad apie 300 nelegaliai kirtusių sieną asmenų buvo suimta praeitą savaitę. Tačiau kiek pabėgėlių nepavyksta susiekti ir sulaikyti? Šiuo metu plintant Covid-19 užkratui, šie pabėgėliai labai lengvai gali tapti ligos platintojais“, – sako EVF profesorė, kuri tikisi, kad krizė nekils ir, kad ES ir Turkijos lyderiai prieis vieningą susitarimą.
Žinia apie gresiančią pabėgėlių krizę pranyko informacijos sraute
Dėl žinių apie koronaviruso plitimą dominavimo medijose, galime nepastebėti kitų naujienų: apie kainų pokyčius, galimą naują krizę dėl naftų kainų karo ar gresiančią pabėgėlių krizę. V. Kumpikaitė-Valiūnienė pastebi, kad ilgą laiką nebuvo pateikiama informacija apie pabėgėlių situaciją Turkijos-Graikijos pasienyje.
„Europos Sąjungoje, būtent šalyse lyderėse prasidėjo didžiulis Covid-19 atvejų fiksavimas, kas privertė jas uždaryti savo šalių sienas. Pavyzdžiui, kovo 7 d. Vokietijoje buvo 639 susirgimų, o kovo 19 d., po lyderių vizito praėjus 10 d., Vokietijoje Covid-19 virusas identifikuotas buvo 15 270, o Prancūzijoje – 10 995 asmenims. Aš nuoširdžiai buvau ėmusi nuogąstauti, kad po lyderių susitikimo, staiga išaugus Covid-19 skaičiui, numatytas lyderių susitikimas Stambule kovo 17 d. neįvyks ir pabėgėlių klausimas liks neišspręstas“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto, V. Kumpikaitė-Valiūnienė atkreipia dėmesį, kovo 17 d. įvyko Vokietijos, Prancūzijos, JK ir Turkijos lyderių virtualus pokalbis. Tačiau, kovo 26 d. ES aukščiausiojo lygio susitikimas neįvyko dėl Covid-19. Šio susitikimo metu turėjo būti detaliai aptariamas pabėgėlių Turkijos-Graikijos pasienyje ir naujų pabėgėlių iš Sirijos klausimas.
„Virtualaus pokalbio metu ES įsipareigojo ir toliau finansiškai padėti Turkijai, glaudžiančiai daugiau nei 4 milijonus pabėgėlių. Tai, mano galva, šiuo metu pagalba Turkijai apsaugoti nuo pabėgėlių sienos kirtimo yra pati svarbiausia ir efektyviausia, nes ES šiuo metu nėra pajėgi kovoti su dviem tokio masto krizėmis: Covid-19 ir pabėgėliais prie pietinių ES sienų“, – sako EVF profesorė.
Europos Sąjungai trūksta vieningos nuomonės
ES lyderiai nori išvengti 2015–2016 m. migrantų krizės pasikartojimo, kai iš Turkijos į bloką plūstelėjo maždaug vienas milijonas žmonių, sukeldami didžiulę įtampą nacionalinėms socialinėms tarnyboms, sukeliant neramumus tarp valstybių narių.
„Šiuo metu visa žiniasklaida, o taip pat ES valstybių narių vyriausybės yra susikoncentravę į Covid-19 keliamus iššūkius, viruso plitimo stabdymą. ES lyderėms tikrai labiau rūpi drastiškas Covid-19 plitimas jų šalyse ir visoje ES, to pasekmės ekonomikai, nei kas vyksta Graikijos-Turkijos pasienyje. Europa pabėgėlių klausimu neturi bendro susitarimo ir nuomonės. Valstybėms, turinčioms sieną su Turkija, sunkiai sekasi valdyti migrantų srautus, todėl jose kyla nacionalizmo banga. Vyšegrado grupės valstybės kategoriškai atsisako priimti pabėgėlius, todėl susitarimas dėl pabėgėlių priėmimo kvotų bendrijos viduje nėra pasiektas“, – sako pašnekovė.
V. Kumpikaitė-Valiūnienė taip pat pabrėžia, kad tai trumpuoju periodu visuomet padidina nusikalstamumą; steigiasi grupuotės, daugėja vagysčių, užpuolimų, niokojami miestai.
„Vokietija yra lyderė ir gerosios patirties nešėja, turinti daug įvairių programų, skirtų pabėgėlių mokymui, integracijai, įdarbinimui. Deja, dauguma kitų šalių gerokai nuo jų atsilieka. Kita problema, kurią galima išspręsti tik per ilgą laikotarpį – tai didelis pabėgėlių ir juos priimančių valstybių gyventojų vertybių skirtumas“, – teigia ji.
V. Kumpikaitė-Valiūnienė išskiria skirtumus tarp pabėgėlių ir Vakarų Europis valstybių vertybių: dažniausiai pabėgėliams svarbiausios išgyvenimo ir gilios tradicinės, religija grįstos vertybės. Vakarų Europos valstybėms būdingos gerovės ir pasaulietiškos, racionalumu grįstos vertybės. Be to, pasak jos, pabėgėliai nenoriai integruojasi į vietines bendruomenes, mieliau renkasi savo tautos aplinką ir gyvena diasporose.
Nelegaliai atkeliavę – nėra tikrinami dėl koronaviruso
Profesorės nuomone, ilgojoje perspektyvoje imigracija turėtų duoti teigiamą poveikį.
„Senstančioje Europoje jie papildys darbo rinką, neretai atliks mažiau kvalifikuotus ir nekvalifikuotus darbus, kurių paprastai nenori dirbti vietiniai gyventojai. Visgi trumpuoju periodu tai didžiulė našta ES ekonomikai – tai išlaidos susijusios su pabėgėlių apgyvendinimu, jų maitinimu, mokymu, sveikatos apsauga, integravimu, galiausiai įdarbinimu“, – teigia profesorė.
Pandemijos kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dalis anksčiau atkeliavusių pabėgėlių gyvena nelegaliai. Kaip aiškina V. Kumpikaitė-Valiūnienė, Italijoje, Ispanijoje ir toje pačioje Graikijoje tokių nelegalių gyventojų yra tūkstančiai.
„Covid-19 paskutinėmis dienomis dramatiškai plinta Italijoje ir Ispanijoje, nors dar nepasiekė piko. Susirgimų skaičius auga ir dar augs ir Graikijoje. Maža tikimybė, kad šiose šalyse nelegalūs pabėgėliai bus patikrinti ar nėra užsikrėtę Covid-19“, – teigia V. Kumpikatė-Valiūnienė.
