Trumpalaikės nuomos plėtra keičia miestų gyvenimą visoje Europoje – ir ne visada teigiama linkme. 2025 m. vasarą Barselonoje vėl kilo protestai prieš perteklinį turizmą ir augančias būsto kainas – gyventojai kaltina miesto valdžią leidus paversti miestą „pramogų zona turistams“. Panašios įtampos pradeda ryškėti ir kituose Europos miestuose, kol kas dar esančiuose ankstyvoje šio proceso stadijoje.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentas dr. Evaldas Stankevičius pasakoja, kad 2024 m. birželį Barselonos meras Jaume Collboni paskelbė sprendimą nuo 2028 m. lapkričio nutraukti visų trumpalaikės nuomos licencijų galiojimą. Šiuo metu mieste galioja daugiau kaip 10 tūkst. tokių licencijų, tačiau jų neplanuojama atnaujinti – nuo 2029 m. trumpalaikė nuoma Barselonoje bus visiškai panaikinta, išskyrus viešbučius ir ilgalaikės nuomos atvejus su atitinkamais leidimais.
Šis sprendimas, 2025 m. kovą patvirtintas Ispanijos Konstitucinio Teismo, grindžiamas siekiu mažinti būsto kainas – nuo 2014 m. nuomos kainos išaugo apie 68 proc., o pardavimo – apie 38 proc. – ir pernelyg didelį turizmo daromą spaudimą miestui.
„Miesto valdžia pabrėžia, kad milijonai turistų neturėtų turėti prioritetinės teisės naudotis būstu mieste, kuris, visų pirma, turi tarnauti vietos gyventojams. Nuo 2026 m. naujos trumpalaikės nuomos licencijos nebėra išduodamos, o per pastaruosius kelerius metus daugiau nei 3500 būstų jau buvo sugrąžinti į ilgalaikės nuomos rinką“, – dalijasi KTU ekonomistas.
Panašios reguliavimo tendencijos pastebimos ir kituose Europos miestuose. Amsterdame trumpalaikė nuoma leidžiama tik turint licenciją, o jos trukmė ribojama iki 30 nakvynių per metus. Paryžiuje ir Lisabonoje taikomos leidimų kvotos, specifinės mokesčių taisyklės bei privaloma griežta registracija. Tuo tarpu Briuselyje leidimų išdavimas tiesiogiai siejamas su būsto paskirtimi ir net gali reikalauti kaimynų sutikimo.
Paryžius ir Amsterdamas – kritinės būklės
E. Stankevičiaus teigimu, trumpalaikės nuomos poveikį galima vertinti pagal du pagrindinius rodiklius: kiek nuomos objektų tenka tūkstančiui gyventojų ir koks yra būsto nuosavybės lygis mieste. Kuo didesnė trumpalaikės nuomos koncentracija ir kuo mažesnė gyventojų dalis turi nuosavą būstą, tuo didesnis miesto pažeidžiamumas.