Lietuviškos pramonės stuburas – tradicinių technologijų gamybos šakos, gaminančios gerokai kokybiškesnius produktus nei kinų, kuriuos mielai perka vidutinis europietis. Tačiau KTU ekonomistų atliktas tyrimas rodo, kad situacija šalyje ateityje gali stipriai pasikeisti.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesoriaus Ryčio Krušinsko vadovaujama septynių šalies aukštųjų mokyklų tarpdisciplininė mokslininkų komanda neseniai baigė dvejus metus trukusį tyrimą, kuriuo įvardino ilgalaikius šalies konkurencingumo iššūkius.
Vyriausybės užsakyta ir Lietuvos mokslų tarybos kuruota ilgalaikė institucinė ekonomikos mokslinių tyrimų programa „Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai“ nubrėžė Lietuvos ateities ekonomikos gaires.
Lietuviai – maistininkai ir baldžiai
Viena iš programos tyrimo sričių – apdirbamosios pramonės plėtros tyrimas, kurį atliko projekte dirbusios KTU EVF mokslininkės Jūratė Pridotkienė, Asta Sabonienė ir Vitalija Venckuvienė. Mokslininkių darbo rezultatai parodė, kad didžiąją pramonės dalį Lietuvoje sudaro tradicinių technologijų (TT) pramonės šakos, kurios pagal tarptautinę klasifikaciją įvardijamos kaip žemųjų technologijų, nors savo veikloje naudoja pažangias gamybos sistemas.
Pasak A. Sabonienės, tokioms šakoms priskiriamos maisto ir gėrimų pramonė, medienos ir jos gaminių, leidybos, spausdinimo, tekstilės ir drabužių siuvimo, odos, kailių, baldų gamyba.
„Skirtingai nuo Europos Sąjungos (ES), Lietuvoje vis dar dominuoja TT pramonės šakos. Pavyzdžiui, medienos, tekstilės ir drabužių siuvimo pramonės šakos yra dvigubai didesnės nei ES. Viena didžiausių Lietuvoje, maisto pramonė, sudaranti virš 15 proc. visos šalies pramonės, yra pusantro karto didesnė nei ES vidurkis, o baldų pramonės dalis viršija šį dydį daugiau nei tris kartus“, – sako KTU EVF Ekonomikos katedros docentė.
Tuo tarpu nuo tokių aukštųjų ir vidutinių technologijų, dominuojančių ES, kaip transporto priemonių, metalo gaminių, kompiuterinių ar optinių įrenginių gamyba, Lietuva atsilieka nuo 2 iki 10 kartų.
Lėmė tradicijos
J. Pridotkienė tvirtina, kad šiems skaičiams yra logiškas paaiškinimas – tokias pramonės šakas mūsų šalyje lėmė dar nuo tarpukario susiklosčiusios tradicijos. Aukštųjų technologijų pramonė šalyje ėmė kurtis nuo pagrindų tik po Nepriklausomybės atkūrimo.
„Nereiktų nuvertinti pas mus dominuojančios TT pramonės – šis sektoriaus gyvybiškai naudingas mūsų šalies ekonomikai. Jeigu sugebame gaminti geriau nei kiti, eksportuoti, užtikrinti darbo vietas, kurti pridėtinę vertę, tai tikrai yra gerai“, – pabrėžia J. Pridotkienė.
Jos teigimu, JAV, ES senbuvės džiaugiasi, kai tokio tipo gamyba grįžta į šias šalis, nes tai lemia tolygesnį ekonomikos vystymąsi, mažėja nedarbas, pritraukiamos užsienio investicijos ir kapitalo srautai. Taip pat nereiktų pamiršti, kad tai leidžia užtikrinti ir šalies saugumą.
„Atsikando“ kiniškos kokybės
Tyrimas patvirtino ir akivaizdžią tiesą – lietuviška prekė kokybe daug kartų lenkia kinų.
„Lietuviški gaminiai yra išskirtiniai tuo, kad yra aukštos kokybės, gaminami nedidelėmis partijomis.Tai sukuria akivaizdų kokybinį pranašumą Kinijos masinės gamybos produkcijos atžvilgiu. Konkuruodami kokybe, Lietuvos verslininkai yra mažiau jautrūs pokyčiams užsienio rinkose, nei konkuruojantys žemesniais darbo kaštais kinai“, – tvirtina A. Sabonienė.
Lietuviškos prekės pirkėjas – reiklus europietis, teikiantis prioritetą gerai kokybei, be to Europoje kaip tik dabar ryškėja kokybės tendencija – aukštesnių pajamų šalys vis labiau linkę importuoti aukštesnės kokybės ir brangesnius, o ne pigesnius produktus. Tai reiškia, kad Lietuvos gamintojai tampa pranašesni už Azijos ir kitų žemų kaštų šalių konkurentus.
J.Pridotkienės teigimu, vis tik kyla grėsmė, jog sulėtėjus ES šalių ekonomikos augimui, vartotojų prioritetai vėl bus labiau teikiami mažesnei kainai, kaip buvo ir krizės laikotarpiu.
„Matome, kad jau dabar kokybės veiksnys labai svarbus ne tik užmezgant ilgalaikius ryšius su užsienio partneriais, bet ir pritraukiant investicijas, didinant šalies patrauklumą joms. Tyrimas rodo, kad lietuvaičiai be kokybės taip pat konkuruoja gan patraukliais kaštais, išnaudodami patogią geografinę padėtį, lanksčias gamybos bei pristatymo sąlygas. Deja, eksporto, konkuruojančio kokybe, dalis pastaruoju dešimtmečiu mažėjo nuo 28 proc. iki 17 proc. ir tarp ES šalių buvo viena mažiausių“, – pasakoja A. Sabonienė.
Ateityje – netikėti konkurentai
Tyrimas atskleidė, kad potencialiai grėsmingas lietuviško gamintojo konkurentas TT pramonėje ateityje – taip vadinami naujai augantys pasaulio ekonominiai centrai (NAPEC).
Tai – CIVETS (Kolumbija, Indonezija, Vietnamas, Egiptas, Turkija, Pietų Afrika), MINT (Meksika, Indonezija, Nigerija, Turkija) ir PPICS (Peru, Filipinai, Indonezija, Kolumbija, Šri Lanka) šalių grupės.
„Tai veržlios ekonomikos, kurios ateityje galėtų pakeisti konkurencinę situaciją pasaulinėje prekyboje. Vienas didžiausių jų pranašumų – pigi darbo jėga. TT sektorius labiausiai įtakojamas tokių šalių gamintojų, nes jie geba pateikti didelius produkcijos kiekius, turi pigią darbo jėgą, pritraukia nemažai investicijų“, – sako V. Venckuvienė.
Ši žemų arba mažų kaštų šalių keliama grėsmė paliečia tokias šalis, kaip Lietuva, kur dabar veikia daugiausia mažos įmonės, be to darbo užmokestis mūsų šalyje per pastaruosius 10 metų augo, taigi Lietuvos gamintojams vis sunkiau konkuruoti žemais kaštais.
„Svariausias mūsų pranašumas tampa lankstumas, kokybiškos produkcijos, orientuotos į rinkos poreikius, pateikimas“, – galimas gaires nubrėžia mokslininkė.
Tyrime kalbinti įmonių vadovai teigia, kad šiandien NAPEC šalys nėra jų svarbiausi konkurentai – didesnę konkurencinę grėsmę kelia vidurio ir rytų ES narės, kaip Čekija, Slovakija, Latvija, tačiau ateityje NAPEC gamintojų produktų kokybė gali žymiai pagerėti.
Kaip galimą šių grėsmių sumažinimą, KTU mokslininkės siūlo verslininkams labiau vertinti savo intelektualią nuosavybę, skirti jos apsaugojimui daugiau dėmesio, nors tai ir nėra pigu. Taip pat svarbu vystyti savo prekės ženklus, o ne tik vykdyti užsakomąją gamybą.
„Be abejo, tai brangesnis ir daugiau pastangų reikalaujantis kelias, tačiau ilgu laikotarpiu jis naudingesnis. Dauguma tyrime dalyvavusių pašnekovų sutinka, kad parduoti su savo prekės ženklu yra žymiai geriau, kad reikia daugiau dėmesio skirti jų vystymui“, – sako J. Pridotkienė.
Išlikimo garantas – inovacijos
„Įmonių vadovai suvokia, jog norint išlikti konkurencinėje kovoje, reikia žengti koja kojon su technologiniu progresu. Nauji įrengimai, technologijos įgalina įmones pagaminti geriau, švariau, t.y. pasiekti aukštesnius prekės kokybės standartus, o tai – savotiškas produkto inovacijos siekimas“, – tvirtina V. Venckuvienė.
KTU tyrimas atskleidė, kad TT pramonės gamyboje nors ir diegiamos naujos inovacijos ir technologijos, organizacinių ir marketingo inovacijų Lietuvos pramonės įmonėse dar tenka paieškoti.
„Šalia inovacijų gamyboje, pasigendama organizacinių inovacijų, kaip procesų valdymas, ar marketingo inovacijų , kurios plačiai diegiamos TT sektoriuje ES. Vokietijoje šios inovacijos dominuoja jau šiandien. Galima manyti, kad Lietuvoje tai – dar tik būsimas procesas“, – prognozuoja A. Sabonienė.
Verslininkai vieni neatsilaikys
J.Pridotkienės teigimu, NAPEC pastaraisiais metais nesnaudė – vis labiau buvo investuojama į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, kuri skatina inovacijas, tuo tarpu Lietuvoje TT pramonė, nors ir norėdama būti inovatyvi, susiduria su aibe trikdžių.
Tyrimas parodė, kad verslininkams Lietuvoje inovacijų diegimas vien tik savo pajėgomis yra tiesiog per brangus.
„Tai pasakė beveik penktadalis tyrime apklaustų įmonių vadovų. Tarp problemų diegiant inovacijas buvo paminėta bendradarbiavimo su inovacijų partneriais stoka, nepakankamas žmogiškųjų išteklių, kuriančių inovacijas, potencialas, sugebėjimai, kūrybiškumas ir motyvacija“, – pasakoja A. Sabonienė.
Mokslininkės sutaria, kad norint paskatinti įmones labiau investuoti, reikalinga ne tik valstybės parama, bet ir įstatymų pastovumas – nuolatinis jų kaitaliojimas dar labiau didina verslo riziką.
Be šių veiksnių, diegiant inovacijas taip pat svarbu, kad netrūktų darbuotojų, kurie turėtų reikiamą kvalifikaciją ir sugebėtų užtikrinti nuoseklų jų įgyvendinimą.
Šiuo metu įmonėse jaučiamas inžinerinės srities specialistų, technologų, meistrų stygius, tad jau mokyklose reikėtų moksleivius supažindinti su galimomis profesijomis, sudominti karjeros galimybėmis, kad jaunam žmogui būtų suprantamiau ir lengviau pasirinkti kelią.
