Tobulėjant informacinėms technologijoms dalijimosi ekonomikos principu veikiančių įmonių skaičius sparčiai auga, o sėkmingas startuolių įsitvirtinimas rinkoje sulaukia vis daugiau investuotojų susidomėjimo. Atsakingai plėtojamas verslo modelis sukuria naujas galimybes vartotojams ir verslui, prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo. Apie dalijimosi ekonomikos bumą, jos perspektyvas ir tarpusavio skolinimąsi kalbėjomės su Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) prof. dr. Vaida Pilinkiene, UAB „NEO Finance“ valdybos pirmininku Evaldu Remeikiu ir KTU Ekonomikos programos studente Justina Nemunyte.
Kas lėmė dalijimosi ekonomikos bumą?
Dalijimosi ekonomika, kuri dažnai įvardijama kaip tylioji revoliucija, įgalina panaudoti žmogui laikinai nereikalingus finansinius išteklius, nekilnojamąjį turtą, automobilį ir iš jų užsidirbti.
„Dalijimosi ekonomikos bumą lėmė tobulėjančios informacinės technologijos ir socialinių tinklų įsigalėjimas, atsakingesnis požiūris į vartojimą, naujų verslo modelių paieška“, – įsitikinusi Ekonomikos studijų krypties programų vadovė prof. dr. Vaida Pilinkienė.
Įvairūs dalijimosi ekonomikos verslo modeliai (tarpusavio skolinimasis, nekilnojamojo turto nuoma, keleivių pervežimas) skatina konkurenciją tarp panašias paslaugas teikiančių ekonomikos subjektų, o tuo pačiu mažesnes paslaugų ar prekių kainas vartotojams. Tačiau tai sąlygoja ir konkurentų nepasitenkinimą dėl gana menko šių modelių teisinio reglamentavimo, ypač nekilnojamojo turto rinkoje.
Profesorės teigimu, viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonių, esą viešbučių valdytojai moka didelius mokesčius, tuo tarpu nekilnojamojo turto nuomos sistemos atstovų mokami mokesčiai santykinai nedideli arba mechanizmas juos įveiklinti yra žemo efektyvumo. „Tradicinio ir dalijimosi ekonomikos verslo modelius sunku vienareikšmiškai sulyginti dėl teikiamų paslaugų specifiškumo ir vartotojų profilio skirtumų“, – sako V. Pilinkienė.
Populiarėjant dalijimosi ekonomikai, ir jauniems verslininkams matant kaip sėkmingai iki tol veikė greitųjų kreditų bendrovės, daugelis jaunų enterprenerių vis kėlė sau klausimą – kodėl Lietuvoje negalėtų veikti “Peer-to-peer lending” platformos, kai paskolas išduotų žmonės, o ne pati vartojimo kreditų bendrovė.
Dalijimosi ekonomika ir jos poreikis ateityje tik augs. Taip pat atsiras naujos dalijimosi ekonomikos rūšys. „Tai galėtų būti dalijimasis teisinėmis, draudimo paslaugomis per platformas ar turimais resursais tarp verslo įmonių. Tikėtina, jog sparčiai augs ir dalijimasis finansavimo paslaugomis per tarpusavio skolinimo platformas (TSP)“, – įsitikinęs E. Remeikis.
Tarpusavio skolinimasis ar greitieji kreditai?
Iki 2007 metų Lietuvoje ne vienas lietuvis galėjo paimti vartojimo paskolą banke arba kredito unijoje. Iki to laiko buvo populiaru skolintis ir iš draugų ar kaimynų. Bet įsibėgėjant dalijimosi ekonomikai, bankams pradėjus griežtinti vartojimo kreditų išdavimą ar visai nebeskolinti krizės metu, o internetui tapus prieinamu daugeliui šalies gyventojų, pradėjo kurtis alternatyvaus finansavimo bendrovės, visuomenėje gavusios „greitųjų kreditų“ vardą“. 
„Tarpusavio skolinimas yra interneto platformoje žmonių suteikiamos paskolos žmonėms, kurių atsiradimas buvo sąlygotas greitųjų kreditų bendrovių brandos, dalijimosi ekonomikos atsiradimo, teisinės aplinkos ir interneto“, – sako pašnekovas.
Po krizės vartotojai, dažnai dėl buvusių neigiamų patirčių, turi labai negatyvią nuomonę apie bankus, todėl ima domėtis galimybėmis skolintis per tarpusavio skolinimo platformas. Dar viena iš priežasčių skatinančių tai daryti – galimybė tarpusavio skolinimo platformose skolintis už rinkos palūkanas. Žmonės pasiskolina už tiek, kokiomis sąlygomis jiems sutinka skolinti investuotojai. Tokiais atvejais vertinamas kreditingumo reitingas, amžius, pajamos ir kiti vartotojo duomenys, todėl vartotojas nepermoka. Tuo tarpu bankai palūkanas nustato vienašališkai ir dažnai skolinantysis neišsidera geriausių sąlygų.
Dalijimosi ekonomikos pagrindu veikiantis verslas turi didelį pranašumą – įdarbinti žmonių turimus resursus, kad jie pasitarnautų kitiems žmonėms.
Tradicinis ekonomikos modelis dažnai turi apribojimų: neįmanoma teikti tokio kiekio prekių ar paslaugų ir viso ko sukontroliuoti. Dalijimosi ekonomikos atveju, dažniausiai elektroninėje platformoje, žmonės turi tiesioginį santykį, o tarpininkas atlieka tik padėjėjo vaidmenį, pateikdamas vartotojams reikiamą informaciją. Būnant tarpininku įmonėms nereikia turėti resursų, kuriais dalijamasi, nes jie priklauso paslaugos teikėjams, t. y., žmonėms.
Naujos darbo vietos
Dar vienas dalijimosi ekonomikos privalumų – lankstumas darbo vietų atžvilgiu. Daugelio virtualiai paslaugas teikiančių rinkos dalyvių darbo vietos yra nuotolinės, o tai šiuolaikinėje bendruomenėje didina dalijimosi ekonomikos patrauklumą.
Mokslininkės teigimu, kalbant apie darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą, nėra didelio skirtumo tarp tradicinio ir dalijimosi ekonomikos verslo modelių. „Abiem atvejais šalies ekonomika yra veikiama teigiamai. Net jei turistai pasinaudoję pigesne kambarių nuoma per, tarkim, „AirBNB“ platformą, vėliau pinigus išleidžia maistui, pramogoms ar kitoms paslaugoms toje pačioje šalyje“, – įsitikinusi V.Pilinkienė.
Kai kuriais atvejais dalijimosi ekonomika gali sukurti naujus verslo modelius, o tai, neabejotinai, papildo šalių biudžetus.
Pavyzdžiui, „Uber“ vairuotojai visame pasaulyje vidutiniškai įvykdo milijoną kelionių per dieną. Skaičiavimai rodo, kad kompanija aptarnauja apie 9 mln. vartotojų bei turi apie 200000 vairuotojų, todėl šis verslo modelis, veikiantis dalijimosi ekonomikos principu, skatina augimą ir užtikrina didesnes galimybes vystytis ir plėtoti šią ekonominės veiklos rūšį“, – tai akcentuoja KTU Ekonomikos programos studentė Justina Nemunytė, savo įžvalgas pristačiusi XV-ojoje kasmetinėje studentų mokslinėje konferencijoje „Mokslo horizontai: jaunųjų tyrėjų įžvalgos“.
„Uber“, kaip verslo modelis, veikiantis dalijimosi ekonomikos principu, skatina augimą ir užtikrina didesnes galimybes vystytis ir plėtoti šią ekonominės veiklos rūšį. „Didžiausias privalumas tas, jog „Uber“ veiklos vykdymo metodas leidžia sumažinti kaštus, juos paskirstant tarp vairuotojų ir keleivių. Kompanijos verslo modelis pagrįstas mainais ir verte, kuri sukuriama tarp vairuotojo ir keleivio, tai reiškia, kad vertės pasidalijimas ir mainai vyksta tiesiogiai tarp proceso dalyvių, be jokių tarpininkų“, – teigia J. Nemunytė.
Ekonomikos specialistų laukia pokyčiai?
Pasaulio ekonomikai išgyvenant skaitmeninės revoliucijos amžių, pamažu formuojasi ir ekonomisto kaip analitiko įvaizdis, kuriam būdinga ne tik ekonominių procesų analizė ir vertinimas, bet ir gebėjimas prognozuoti ateities ekonominių dėsningumų vystymąsi.
Profesorės teigimu, norint būti geru ekonomistu reikia turėti ne tik stiprias profesines kompetencijas, garantuoti matematinį ir kalbinį raštingumą, bet tuo pačiu lavinti tokias asmenines savybes kaip kritinis mąstymas, proaktyvumas, kūrybiškumas, komunikabilumas.
Siekiant prisitaikyti prie naujų iššūkių ir rinkos poreikių, ekonomikos studijų programos yra atnaujinamos.
„KTU ekonomikos studijos jau dabar keičiasi. Pastaraisiais metais ekonomikos studijose ypač sustiprintos informacinių – komunikacinių technologijų, matematinio raštingumo, duomenų analitikos kompetencijos. Taip pat komandinio/projektinio darbo gebėjimai, o studijų didaktika yra orientuota į atvejo analizių, problemomis grįstą mokymąsi, realių ekonomikos ir verslo situacijų nagrinėjimą. Gausėja studentų išvykų į įmones, kviestinių lektorių iš užsienio“, – sako prof. dr. Vaida Pilinkienė.
Ekonomika keičiasi, atsiranda vis naujų modelių, kurie sukurti kūrybiškai mąstančių žmonių, todėl inovacijos ir kūrybiškumas yra svarbiausi veiksniai. Dažnam ekonomiką baigusiam specialistui reikia žinoti, kaip formuojamos IT programavimo užduotys. Vis daugiau skaičiavimų atlieka kompiuterinės programos, kuriamas dirbtinis intelektas, todėl kuo toliau tuo labiau reikės mokėti valdyti mašinas ir jas mokyti, o tai susiveda į IT išmanymą ir tobulėjimą šioje srityje.
