Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorė Lina Dagilienė, profesorė Jurgita Bruneckienė ir docentė Viktorija Varaniūtė.
Dabartinis linijinis ekonomikos modelis („imk – gamink – išmesk“) sąlygoja intensyvų gamtos išteklių naudojimą, atliekų kiekio didėjimą, augančią jų neigiamą įtaką ekonomikos stabilumui ir gamtos integracijai. Norint sustabdyti šiuos procesus, Europos Komisija priėmė naują Žiedinės ekonomikos veiksmų planą, kuriame pateiktos iniciatyvos bus rengiamos aktyviai dalyvaujant verslo, savivaldos institucijoms ir bendruomenei.
Pasaulio Ekonomikos Forumo vertinimu, iki 2030 m. prognozuojama, kad paklausa maistui, vandeniui ir energijai drastiškai išaugs, taigi konkurencija dėl išteklių tampa nuolatinės ekonominės nelygybės ir stiprėjančios geopolitinės įtampos fonu.
Žiedinės ekonomikos įgyvendinimo problemos vietos savivaldos požiūriu yra nagrinėjamos gana fragmentiškai, nors viešoji politika tebėra itin svarbi siekiant Europos Sąjungoje (ES) visiško žiedinės ekonomikos įgyvendinimo.
Viešojo sektoriaus institucijų perkamoji galia sudaro net 14% ES BVP. Pavyzdžiui, 2015 m. Europoje viešajame sektoriuje tekstilės ir darbo drabužių viešiesiems pirkimams buvo išleista 8,6 mlrd. eurų. Atliekant viešuosius pirkimus, viešosios įstaigos gali kurti paklausą tvariems gaminiams ir turėti reikšmingą įtaką vertės grandinėje prisidedant prie socialinių ir ekonominių sąlygų gerinimo.
Siekdama sukurti poreikį tvariems, žiediniams produktams, Europos Komisija 2021 m. pasiūlys minimalius privalomus žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijus ir tikslus sektorių teisės aktuose bei privalomų ataskaitų rengimo etapą, kad būtų galima stebėti žaliųjų viešųjų pirkimų įgyvendinimą, nesukuriant nepagrįstos administracinės naštos.
KTU mokslininkų atliktas tyrimas parodo, kuria linkme Lietuvos savivaldybės turėtų judėti siekiant įgyvendinti žiedinės ekonomikos veiksmų planą ir iniciatyvas.
Būtina bendradarbiavimo ir technologijų sąveika
Įvertinti perėjimo link žiedinės ekonomikos efektus šalies lygiu vis dar sudėtinga, nes visa statistinė sistema remiasi linijinės ekonomikos principais. 2018 m. buvo sukurta Žiedinės ekonomikos stebėjimo sistema, tačiau didžiąją dalį statistikos sudaro įvairūs atliekų susidarymo ir perdirbimo rodikliai. Tikimasi, kad statistinio monitoringo galimybes padidins skaitmenizavimo sprendimai.
Skaitmeninės technologijos gali sekti produktų, komponentų ir medžiagų „keliones“ ir gautus duomenis padaryti saugiai prieinamus. Europos duomenų erdvė, skirta pažangioms žiedinėms programoms, suteiks reikiamą infrastruktūros sistemą, kad valdytų programas ir paslaugas, tokias kaip produktų pasai, išteklių planavimas ir informacija apie vartotojus.
Skaitmeninės sistemos ir technologijos leistų sisteminti informaciją apie žiedinės ekonomikos sektorius, susijusius su produkto gyvavimo laiko prailginimu, kaip pergaminimas, taisymas, pakartotinis panaudojimas.
Žiedinė ekonomika yra kompleksinis procesas, įgyvendinamas tokiose srityse kaip tvarus gamtinių išteklių naudojimas, gaminių eko-projektavimas (dizainas) ir perdirbimas. KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Lina Dagilienė pabrėžia, kad net iki 80% produkto poveikio aplinkai yra nustatoma projektavimo etape.
Anot profesorės, reikalingi novatoriški verslo modeliai ir socialinės inovacijos, skatinančios produktus pakartotinai naudoti ir taisyti, efektyvus atliekų tvarkymas ir perdirbimas į vertingas medžiagas, taip pat miesto žiedinės iniciatyvos.
„Šalies ekonomikos transformacijos žiediškumo link svarbus visų ekonomikos subjektų – įmonių ir organizacijų, asociacijų, valdžios institucijų ir visuomenės dalyvavimas. Ypač svarbiu laikomas vietos savivaldos lygmuo dėl istorinės atsakomybės už komunalinių atliekų srauto valdymą, tačiau žiedinė ekonomika yra kur kas daugiau nei atliekų tvarkymas ir perdirbimas“, – akcentuoja L. Dagilienė.
Trūksta aplinkosauginio švietimo priemonių
Kasmet Lietuvoje surenkama apie 750 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų, t.y. vienas gyventojas generuoja vidutiniškai 266 kilogramus neperdirbamų ar pakartotinai nepanaudojamų atliekų. Tokioms atliekoms priskiriami asmens higienos reikmenys, maisto likučiais užterštos pakuotės, veidrodžių, krištolo, keramikos duženos, tapetai, šalti pelenai.
„Atliekų apskaitos duomenys rodo, kad vartotojai vis dar menkai rūšiuoja atliekas, o verslas turėtų stiprinti aplinkosauginę atsakomybę. Remiantis 2019 m. mišrių komunalinių atliekų morfologiniais tyrimais, Lietuvoje vidutiniškai 50 proc. sudarė biologiškai skaidžios atliekos. Deja, tačiau mišrių komunalinių atliekų sraute pasitaiko ir rūšiavimui tinkamos atliekos, kurių mesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį negalima“, – teigia KTU profesorė Jurgita Bruneckienė.
Ji pažymi, kad 7,78 proc. mišrių komunalinių atliekų srauto sudaro tekstilės atliekos arba 17 kg. vienam gyventojui, taip atskleidžiant, kad Lietuvoje būtina tekstilės atliekų surinkimo infrastruktūros plėtra. Ne tik gyventojams, bet ir įmonėms aktyviau rūšiuojant bei nemaišant gamybinių atliekų su komunalinėmis atliekomis, atliekų srautas galėtų sumažėti apie 15 procentų. Tokiu būdu, daugiau nei 100 tūkst. tonų atliekų galėtų būti perdirbta.
Itin svarbus vartotojo vaidmuo rūšiuojant atliekas, kadangi iš viso kiekio mišrių komunalinių atliekų tik apie 3 proc. yra antrinės žaliavos, kurios atiduodamos perdirbti ar kitaip panaudoti.
Paradoksalu, tačiau informacijos apie rūšiavimą trūkumas vis dar yra aktuali problema, ypač kaimiškose vietovėse. Atliktas tyrimas atskleidė, kad savivaldybės ir atliekų tvarkytojai plačiai taiko įvairias viešinimo ir visuomenės aplinkosauginio švietimo priemones, tačiau nepaisant švietimo iniciatyvų, gyventojai nežino kaip teisingai rūšiuoti ir kas toliau vyksta su išrūšiuotomis atliekomis, o tai motyvacijos rūšiuoti nedidina.
Orientuotis tik į atliekų valdymą nepakanka
Siekiant užtikrinti aukštesnį žiedinės ekonomikos įveiklinimą Lietuvoje, anot KTU EVF docentės Viktorijos Varaniūtės, verta pasižiūrėti ir į kitų šalių taikomas gerąsias žiedinių sprendimų praktikas.
Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio šalių yra tas, kad Lietuvoje šie sprendimai yra orientuoti į atliekų valdymą, o užsienio šalyse – į žiediškumo užtikrinimą.
Remiantis tyrėjų atlikta užsienio šalių taikomų praktikų analize, kitose šalyse veikia įvairios dalijimosi iniciatyvos, tokios kaip automobilių stovėjimo vietų dalijimasis Suomijoje, Slovėnijoje – „daiktų biblioteka”, skirta pasiskolinti namų apyvokos ar sportui skirtą įrangą tam tikram laikotarpiui. Seule yra tradicija dalintis maistu su kaimynais, skolintis įrankius, įrangą ar kitus daiktus. Pietų Korėjos vyriausybė taip pat remia fizinės darbo vietos, automobilių, dviračių, vaikų drabužių ir žaislų dalijimosi platformas.
Užsienio šalys taip pat labai aktyviai skatina iniciatyvas, susijusias su vietos gamybos, remonto ir pakartotinio naudojimo veiklomis, kuriomis siekiama atnaujinti daiktus pakartotiniam naudojimui.
Užsienio šalių praktikoje paplitęs tinklų kūrimas, kuris tiek infrastruktūros, tiek bendradarbiavimo atžvilgiu, yra svarbus elementas įgyvendinant žiedinę ekonomiką. Tokiuose miestuose kaip Amsterdamas, Briuselis, Glazgas ar Londonas kuriami visuomenės ir verslo bendradarbiavimo centrai, siekiant sukurti vietas, kur būtų dalinamasi ne tik idėjomis, bet ir sprendimais, kurie skatintų visuomenę ir verslą būti tvaresniais.
V. Varaniūtė teigia, jog žiedinių sprendimų įgyvendinimui reikalingas ir verslo organizacijų įsitraukimas bei tinkama infrastruktūra. Pavyzdžiui, Slovėnijoje senos autobusų kėdės yra naudojamos vaikų žaidimų aikštelių įrengimui, o Norvegijoje lakieji pelenai iš deginimo įrenginių yra paverčiami statybinėmis medžiagomis, kurios gali būti panaudotos kelių tiesimui.
Užsienio šalių žiedinės ekonomikos įgyvendinimo sprendimai, susiję su reguliavimu, yra mažiau populiarūs, tačiau pasireiškia finansinių ir nefinansinių priemonių paskirstymu, pavyzdžiui didesne finansine parama.
V. Varaniūtė pastebi, jog Lietuvoje vietos savivaldos lygmeniu yra atliekama daug veiksmų, skatinančių atsakingą atliekų valdymą, tačiau žiedinės ekonomikos įgyvendinimas yra gana fragmentiškas ir daugiausia orientuotas į aplinkosaugos reikalavimų ir įstatymų laikymąsi. Jos manymu, Lietuvos vietos savivaldos vaidmuo turėtų būti aktyvesnis žiedinės ekonomikos atžvilgiu.
Svarbu bendradarbiauti ir su verslu
„Lietuvoje trūksta aktyvesnio savivaldos bendradarbiavimo su regiono lyderiais ir regione veikiančiais verslą jungiančiais tinklais ir šio bendradarbiavimo viešinimo. Kol kas institucijos daugiausiai bendradarbiauja su gyventojais“, – teigia profesorė L. Dagilienė.
Pasak jos, bendradarbiavimas su įmonėmis dažniausiai diskutuojamas atliekų tvarkymo klausimais, tačiau ten dominuoja kontrolės principas. Aktyvesnis bendradarbiavimas su verslo subjektais pastebimas didesnėse savivaldybėse, nors tokia iniciatyva dažnai ateina ne iš savivaldos institucijų pusės.
Vienas gerųjų pavyzdžių – Nyderlandų Žiedinės ekonomikos programa, kuria siekiama įgyvendinti ambicingus tikslus ir užtikrinti, kad iki 2050 m. Nyderlandų ekonomika taptų žiedinė. Dar 2017 m. 300 ekonomikos subjektų (pramonės įmonės, įvairios mažos ir vidutinės įmonės, aplinkosaugos srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, ir kitos institucijos) pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl žiedinės ekonomikos. Šis susitarimas parodo, kad siekiai atspindi daugelio ir įvairių ekonomikos dalyvių norimą ateitį.
Šiuo metu daugelis Lietuvos savivaldybių atnaujina savo strateginius planus, todėl tikimasi, kad jos užsibrėš ambicingus tikslus ir vienu iš prioritetų taps žiedinė ekonomika. Nors žiedinės ekonomikos tematika Lietuvoje yra dar jauna, todėl neabejotinai reikalingas ne tik švietimas ir visuotinės diskusijos, bet ir ryžtingi veiksmai.
Straipsnis parengtas remiantis tyrimo rezultatais, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-19-38.
