Vytautas Snieška, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorius
Vasario 8 dieną, antradienį, neterminuotą streiką pradėjo apie 100 Jonavos azotinių trąšų gamybos bendrovės „Achema“ darbuotojų. Į streiką susirinkusių darbuotojų plakatuose skambėjo tokios frazės kaip: „Mums nereikia trupinių nuo jūsų stalo“, ar „Išsaugokite žmones, o ne pelnus“. Nepatenkinti darbuotojai susirinko reikalauti aukštesnių atlyginimų, darbo užmokesčio indeksavimo ir vienkartinių paskatinimų įmonei uždirbus pelno.
Pradėję rinkti parašus dėl organizuojamo streiko darbuotojai sulaukė atsako iš pačios įmonės. „Achemos“ vadovybė dar prieš streiką pirmadienį pažadėjo 3,5 procentais padidinti gamybos darbuotojų atlyginimus, bet tai, deja, nesustabdė profsąjungos planų surengti streiką.
Kai darbo vietoje kylantis kolektyvinis ginčas yra nesprendžiamas arba ignoruojamas vadovybės, kyla darbuotojų nepasitenkinimas, kuris neretai išaugą į didesnį konfliktą, šiuo atveju – streiką. Atsakomybė dėl Jonavoje sukilusio darbuotojų streiko krenta ant „Achemos“ savininkų ir administracijos pečių.
Dar prieš patį streiką atsiradusi problema kilo dėl nepakankamos komunikacijos su savo įmonės kritiškai svarbiu gamybos veiksniu – darbuotojais. Šie, dažnai unikalios kvalifikacijos žmonės, kurie per daugelį darbo „Achemoje“ metų išsiugdė stiprų atsakomybės jausmą už savo veiklos pasekmes įmonei, yra labai svarbi įmonės kapitalo dalis, be kurios neįmanoma sėkminga konkurencija rinkoje. Tik prieš pat streiko paskelbimą aukščiausieji įmonės vadovai „nusileido iš savo aukštybių“ ir ėmėsi reikiamai bendrauti su savo darbuotojais.
Šioje situacijoje žvelgiant į darbuotojus, kurių norai nebuvo išgirsti vadovybės iki streiko pradžios, sunku juos kaltinti dėl susidariusios situacijos. Darbuotojai nežino visų konkurencijos pasaulinėje trąšų rinkoje niuansų ir nemoka prognozuoti dujų ir elektros energijos kainų pokyčių. Suprantamas ir darbuotojų noras turėti stabilias ir augančias bent pagal infliacijos tempus pajamas, todėl darbuotojai reikalauja garantijų šiuo klausimu bent dvejiems metams.
Nors ir darbuotojai reikalauja įmonės suteikti atlyginimo augimo garantijas dvejiems metams, įmonė to padaryti negali, nes tai padarę padidintų „Achemos“ bankroto riziką.
Prisiimti tokius ilgalaikius įsipareigojimus situacijoje, kai dujų ir elektros kainos biržoje staiga gali pašokti net dešimt kartų, o išlaidos dujoms ir elektrai sudaro, pasaulio trąšų gamintojų duomenimis, net 80 procentų gamybos kaštų bei kyla problemos su trąšų logistika, vaizdingai tariant, būtų ekonominė savižudybė, nes gali tekti taupyti kiekvieną centą.
Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir kitų šalių azoto trąšų gamintojų veiklos stabdymai ir bankrotai, vykę praėjusiais ir šias metais tik patvirtina, kad situacija rinkoje yra labai grėsminga ir sunkiai prognozuojama.
Galima spėti, kad kai kurie „Achemos“ konkurentai labai apsidžiaugtų įmonės bankroto atveju, nes dėl to galėtų pretenduoti į atsilaisvinusią rinkos dalį. Galbūt, net ir nusipirktų bankrutavusią „Achemą“ vien tam, kad ją uždarytų.
Kaip skelbiama spaudoje, 2020 metais „Achemos“ gautas 35 mln. eurų pelnas šioje situacijoje nelabai galėtų pagelbėti, nes buvo sukauptas „ramiais“ metais, o kas bus toliau – niekas negali pasakyti.
„Achemos“ uždarymas Lietuvos ekonomika būtų skaudus smūgis. Būtų ne tik prarastos didelę pridėtinę vertę Lietuvai sukuriančios beveik 1,5 tūkstančio darbo vietų, bet ir būtų prarasta iki vieno milijardo eurų Lietuvos bendrojo vidaus produkto kasmet.
Kaip skelbiama spaudoje, darbuotojų nepasitenkinimas „Achemos“ įmonėje buvo pastebėtas tik tada, kai iškilo reali streiko grėsmė. Pasaulinės tendencijos rodo, kad geriausias tokių problemų sprendimas – nuolatinis, pakankamai atviras ir sąžiningas dialogas tarp dviejų pusių, įmonės vadovų ir darbuotojų įgaliotų atstovų.
Tokiu atveju, būtų galima apsisaugoti nuo nepagrįstų abipusių norų, kaltinimų ir nebūtų paskandintas „Achemos“ laivas kartu su visa įgula audringoje ir krizėmis grasinančioje pasaulio ekonomikos jūroje.
