Šiuo, visiems sunkiu metu, nemažai žmonių yra sunerimę dėl savo darbo vietų. Pasak KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) docentės Živilės Stankevičiūtės, šiandien laikas ne tik kalbėti apie atsakomybę, bet ir ją prisiimti, o tai – sunkus uždavinys, ypač kai verslo pasaulyje egzistuoja skirtingas suvokimas, kas yra atsakomybė.
„Lietuvoje kartais vis dar girdima nuomonė, jog įmonių socialinė atsakomybė apima tik filantropinę organizacijų veiklą, kai remiami sporto, kultūros ar kitai renginiai. Tai – seniai pasenęs požiūris, neatitinkantis visuomenės ir verslo vystymosi tendencijų“, – sako Kauno technologijos universiteto EVF tyrėja.
Šiandieninės situacijos, susiklosčiusios dėl koronaviruso protrūkio, kontekste KTU EVF docentė teigia, kad darbo vietų išsaugojimas yra esminis įmonių socialinės atsakomybės elementas. Iš esmės, įmonių socialinę atsakomybę atspindi pagarba darbuotojui, orių ir saugių darbo sąlygų sudarymas, atvirumas atsakingiems inovatyviems veiksmams bei ilgalaikės perspektyvos vertinimas.
„Lankstus požiūris į darbo organizavimą – sąlygų sudarymas dirbti iš namų, trumpesnės darbo valandos, pasirūpinimas darbuotojų sveikatos išsaugojimu, suteikiant specialias apsaugos priemones bei pozityvumu ir bendrumu grįsto klimato kūrimas yra tai, kuo pasireiškia įmonių socialinė atsakomybė“, – teigia ji.
Baltijos šalyse – lietuviai verslininkai pelnu su darbuotojais dalytis linkę mažiausiai
Nuo tada, kai Lietuvoje paskelbtas karantinas, įmonėms rekomenduojama ieškoti kompromisų bei susitarimų su darbuotojais, skatinama permąstyti darbo organizavimo procesą. Žinoma, geriausia jei darbuotojas gali dirbti nuotoliniu būdu, tačiau ne visada tai įmanoma. Taip pat, galima susitarti dėl sukauptų metinių atostogų. Vis dėlto, ne visi darbdaviai sutinka.
Ž. Stankevičiūtė pabrėžia, kad norint sušvelninti esamos situacijos poveikį žmonių, verslo ir darbo rinkos užimtumui, reikia kalbėti apie pasidalytą atsakomybę.
„Organizacijos lygmenyje atsakomybe turi dalytis darbdavys ir darbuotojas. Tai nėra paprasta, ypač kai daug neapibrėžtumo. Juk tiksliai nežinoma kiek truks karantinas, kiek laiko virusas uždarys mus namų erdvėje, neleisdamas visų darbinių funkcijų vykdyti iki tol įprastoje darbo vietoje, – sako ji. – Nėra aiškūs Europos Sąjungos ir atskirų valstybių sprendimai, kurie lems importo, eksporto bei prekių mainų galimybes“.
Šiuo metu klausimų yra daugiau nei atsakymų ir, anot Ž. Stankevičiūtės, atsakymai dažnai grįsti prielaidomis. Tyrėja pataria darbuotojams ir darbdaviams bendradarbiauti, siekti abiem pusėms naudingų sprendimų.
„Svarbiausia šioje situacijoje yra darbuotojų ir darbdavio kalbėjimasis, pagalba ir kompromisų pasirinkimas. Lietuvos darbdaviai iš Baltijos šalių yra mažiausiai su darbuotojais linkę dalytis savo pelnu. Dabar toks metas, kai dalijimasis tampa esminiu dalyku, nes to nedarant ateityje mažės galimybės tą pelną sukurti. Tačiau dalijimasis suprantamas plačiai – tai ir darbo vietų išsaugojimas, atlyginimo ar jo dalies mokėjimas, mokamų atostogų suteikimas, rūpinimasis fizine ir psichine darbuotojų sveikata“, – įvardija pašnekovė.
Sprendimus reikia priimti vertinant ilgalaikę perspektyvą
Vienas iš sprendimų šiandien yra suteikti darbuotojui apmokamas arba neapmokamas atostogas.
„Pavyzdžiui, kalbant apie darbdavio nenorą suteikti darbuotojui kasmetinių atostogų, svarbu įvertinti keletą aspektų. Aišku, visų pirma įsijungia teisinis reglamentavimas – vertiname kasmetinių atostogų eiliškumą bei darbdavio prievolę tenkinti darbuotojo prašymą. Tačiau, ne mažiau svarbu vertinti, kokį poveikį darbuotojo atostogos turės verslui bei kolegoms. Ar dėl to nevėluos sutartinių įsipareigojimų vykdymas, ar nepadidės krūvis bendradarbiams ar nesumažės verslo galimybės ateityje maksimaliai greitai atgauti įprastą verslo greitį ir išlikti rinkoje“, – sako ji.
KTU EVF docentė teigia, kad darbdavys privalo užtikrinti darbuotojui saugias darbo sąlygas darbe ar sudaryti galimybę dirbti iš namų: „Taigi, dalijamės atsakomybe ir mažiname neigiamą viruso poveikį visai ekonomikai“.
Pranešimuose žiniasklaidoje taip pat dažnai minimos ir neapmokamos atostogos, tačiau jos nuomone, toks sprendimas paprastai atspindi verslo neatsakingumą.
„Atsakingiau yra trumpinti darbo laiką, keisti darbines funkcijas, bet išlaikyti santykį su darbuotoju. Žinoma, ir darbuotojas tokiomis aplinkybėmis, neturi rodyti užgaidų, o realiai vertinti situaciją ir matyti dabartinį savo įnašą ateities gerovei. Svarbu negriauti darbdavio reputacijos veiksmais, kurie iki koronaviruso buvo laikomi įprastais ir tinkamais, tačiau šiuo metu yra visiškai nepriimtini“, – aiškina Ž. Stankevičiūtė.
Ji atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą – sprendimų vertinimą ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje. Net jeigu sprendimas dviejų savaičių laikotarpyje atrodo geras, jis gali būti ypatingai nepalankus verslui, pavyzdžiui, vienerių metų perspektyvoje.
„Atleidus darbuotoją dabar, gali būti sunku ar net neįmanoma prikalbinti jį grįžti atgal. Tai galima paaiškinti „socialinių mainų teorija“, pagal kurią darbuotojas dirbdamas stengiasi tiek, kiek jis mato, kad darbdavys tai vertina ir jam už tai atlygina. Nesant pagarbos ir atlygio, darbuotojas nesuinteresuotas daryti daugiau, žengti žingsnį į priekį. Taigi, skubotai atleidus darbuotoją dabar, darbuotojas tai įvertins kaip ženklą, kad yra nereikalingas. O jeigu manęs nereikia dabar, tai po metų man nereikės ir to darbdavio“, – sako ji.
Susigadinę reputaciją sunkmečiu, verslai netenka potencialių darbuotojų ateityje
Lietuvoje paskelbus karantiną, ne vienas verslas uždarė savo duris mažiausiai dviem savaitėms. Vis dėlto tai neeilinė situacija ir įmonių vadovams sunku numatyti tokius scenarijus. Ž. Stankevičiūtė aiškina, kad verslas visada turėtų ruoštis sunkiems laikams, tačiau panašu, kad Lietuvos verslas neskyrė didelio dėmesio rezervams kaupti.
„Kalbant apie verslo organizavimą, tikriausiai buvo sunku numatyti, kad darbas biuruose bus neįmanomas. Dabar puikus metas pergalvoti verslo modelius ir rinktis tik darnius. Darniais pripažįstami tik tokie sprendimai, kurie ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius aspektus laiko vienodai svarbiais. Aplinkos apsauga, ir darbuotojų bei visos visuomenės gerovė, kaip ir pelno siekimas, turi tapti verslui imperatyvu, prievole. Tada, tikėtina, panašios situacijos nebus tokios pragaištingos kaip dabar“, – akcentuoja docentė.
Šiandieninės situacijos metu reikėtų ne kalbėti apie įmonių socialinę atsakomybę, o kaip teigia pašnekovė, imtis realių veiksmų, nes būtent dabar padaugės atvejų, kai įmonės skubės atleisti savo darbuotojus.
„Visuomenė neturėtų būti pakanti darbdavio nesąžiningumui, ypač kai norima nepagrįstai pasinaudoti valstybės parama. Tikėtina, kad visuomenei sąmoningėjant, ateityje darbuotojai nebenorės tapatintis ar būti dalimi tos organizacijos, kurios reputacija esant ekstremaliai situacijai suprastėjo“, – dalijasi mintimis Ž. Stankevičiūtė.
