Rytis Krušinskas, Kauno technologijos universiteto finansų profesorius
Nuvilnijus žiniai apie galimus šalies bankus pelnus, kurie, prognozuojama, šiais metais gali trigubėti ir siekti milijardą eurų, tokios tendencijos, labiau finansų sektoriumi besidominčius žmones nelabai stebina. Labiau stebina diskusija šia tema viešojoje erdvėje, kuri vyksta be pačių komercinių bankų atstovų.
Tikrai reikėtų sutikti, kad ir įprastomis aplinkybėmis finansinių įstaigų – komercinių bankų – pelningumas yra vienas didesnių rinkoje. Norėdami giliai analizuoti aukšto pelningumo priežastis, turėtume atkreipti dėmesį į šalies vidaus veiksnius, tokius kaip konkurencija ir reguliacinė aplinka, o taip pat ir į veiksnius, kurie veikia globaliose tarptautinėse finansų rinkose.
Šių veiksnių deriniui palankiai susiklosčius finansų įstaigoms ir pavyko pasiekti tokių rezultatų Lietuvoje. Ar tai stebina? Labiau – NE, nei TAIP.
Visgi būtų puiku, kad esant tokiems išorinės aplinkos veiksniams kaip alsuojantis Europoje karas, ilgalaikis infliacijos šuolis, sutrikusios pasaulio tiekimo grandinės, užsitęsusi pandemija su nenumatytu poveikiu pasaulio ekonomikai ir kiti veiksniai, finansų institucijos būtų tos, kurios tokioje nepaprastoje situacijoje kurtų ir įgyvendintų gerąsias socialinės atsakomybės praktikas.
Šiek tiek keista stebėti situaciją, kurioje apie Lietuvoje veikiančių komercinių bankų pelnus ir jo „galimas dalybas“ kalba sektoriaus reguliatorių atstovai, vykdančiosios valdžios pareigūnai, politikai. Garsiai skamba mintys, ketinimai, siūlymai.
Čia pasigendu aiškesnės pačių komercinių finansinių įstaigų reakcijos ir pozicijos. Lietuvoje susiklosčiusi situacija yra tokia, jog esant bet kokiems ekonominiams iššūkiams, stengiamasi sužinoti, išgirsti bankų analitikų įžvalgas, poziciją, prognozes, kurios leidžia visuomenei susidaryti geresnį vaizdą apie esamą situaciją, tendencijas, ateities scenarijus. Tačiau, kai pradedama kalbėti apie šio sektoriaus pelną, komercinių bankų atstovų aiškesnės pozicijos galėtų būti taip pat matomos.
Todėl, manau, jog į klausimus apie tokį spartų pelno išaugimą, priežastis ir tolimesnius galimus veiksmus pirmiausiai ir tiksliausiai galėtume išgirsti nuomonę iš pačių sektoriaus atstovų.
Grįžtant prie diskusijų viešojoje erdvėje, sunku vienareikšmiškai vertinti ir Lietuvos banko atstovų svarstymus apie perteklinio pelno iš bankų paėmimą. Įvairūs alternatyvūs pavadinimai galimi – papildomas apmokestinimas, solidarumo įnašas ar specialus laikinas pelno mokesčio tarifas. Tokią mintį ar siūlymą vertinti vienareikšmiškai negaliu. Be jokios abejonės, Lietuvos bankas turi svarų reguliuotojo vaidmenį ir šioje situacijoje į tokius teiginius reikia įsiklausyti.
Visgi, tokie siūlymai turi dvejopą pusę. Jeigu juos pabandyti suvokti paprastai – tai papildomas apmokestinimas duotų papildomų pajamų valstybei, kurias galima būtų panaudoti įvardinamiems tikslams.
Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, reguliavimo taisyklių keitimas „pakeliui“, arba „po laiko“, yra tokia praktika, kuri verslų atstovams gali būti kelianti daug klausimų ne tik dėl pasitikėjimo valdžia, bet ir dėl tolimesnės jų pačių sklandžios veiklos.
Mano nuomone, toks noras paimti iš verslo pinigus tada, kai jam sekasi – neteisinga praktika. Kurti metodikas ir jas taikyti jau pasiektiems rezultatams yra pavojinga žvelgiant į ateitį, bendradarbiavimo tęstinumą, verslo aplinkos ir mokestinį stabilumą, kurio taip reikia užtikrinant veiklos tvarumą.
Plačios diskusijos ir sutarimo turėtų reikalauti minimų skaitinių konstantų metodikoje nustatymas. Pavyzdžiui, kodėl reikėtų vertinti paskutinių 4, o ne 5 ar 10 metų vidutinius pelnus, arba apmokestinti tą pelno dalį kuri 1,5 karto, o gal kitoje metodikoje 2 ar 3 kartus viršija vidutinį pelno dydį? Ar tai reikštų, kad pelnas, absoliutiniu dydžiu, net ir infliacijos šuolio metais, turėtų būti kažkaip ribojamas?
Juk dažnai naudojami santykiniai, palyginamieji dydžiai susiję su turto, nuosavybės ar pajamų pelningumu. Labai norėtųsi tikėti, kad tokia patirtis nevirstų tolesnėmis praktikomis, iniciatyvomis ar schemomis neuždirbti daugiau nei tam tikra vidutinė pelno reikšmė, vengiant papildomo apmokestinimo. Ir pastaruoju metu, mes kalbame apie vieno sektoriaus situaciją, o ar tai negalėtų vėliau, kažkokiomis aplinkybėmis, kažkaip persiduoti vertinant kitų sektorių situaciją. Tegul tai būna retorinis klausimas.
Jei ieškotume sprendimų būdų, galėtume sakyti, kad šis klausimas, t.y. ženkliai išaugęs finansų įstaigų pelnas ir jo „pa(si)dalinimas“, galėjo būti aptartas viduje ir rasti kompromisiniai sprendimai tarp reguliuotojo, valdžios bei finansinių įstaigų.
Tačiau šiuo metu turime tam tikrą priešpriešą, visuomenės nusistatymą ir tam tikrų „jėgos“ pozicijų užsiėmimą. Vis tik norisi tikėti, kad bus rasti kompromisiniai sprendimai, o finansinės įstaigos veikiančios pagal gerosios valdymo praktikos ir socialinės atsakomybės principus tokios nepaprastosios padėties atveju priims geriausius sprendimus (pačios rodydamos savo iniciatyvą) galvodamos ne tik apie savo veiklos efektyvumą, tačiau ir apie savo klientus, rinką, aplinką kurioje vykdoma veikla.
Kalbant bendrai, toks mokesčių politikos taikymas atsižvelgiant į stebimus ekstremumus, galbūt ir gali duoti laikinus ar trumpalaikius efektus. Tačiau verslo vystymuisi ir tvariam augimui reikia stabilumo. Stabilumo žinant, jog mokestinė ar reguliacinė aplinka nesikaitalios taip dažnai, kadangi tai reikalauja papildomų laiko išteklių, administracinių sąnaudų, bei nuolatinio veiklos tęstinumo, investicijų peržiūrėjimo. Ir tai tikrai neprisideda prie pasitikėjimo valstybe aplinkos kūrimo.
Žvelgiant į tai, kur galėtų nukeliauti toks pelno paėmimas ir „pa(si) dalinimas“, valstybė turi aiškius savo prioritetus. Ir kaip taisyklė, visiems prioritetams lėšų trūksta. Todėl ir krašto apsauga, ir švietimas, ir sveikatos apsauga yra kritinės svarbos sektoriai. Šiuo metu, arba bent jau nuo 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio karo, didžiausias dėmesys skiriamas krašto apsaugai, tačiau tai nereiškia, kad turime pamiršti kitas sritis.
O šios sritys ilgalaikiame kontekste, yra ne ką mažiau svarbios nei fizinės infrastruktūros poreikiai krašto apsaugai, darys kritinį poveikį nacionaliniams saugumui. Todėl palikime šiuos sprendimus, dėl bankų pelnų panaudojimo paskirstymo prioritetų nustatymo mūsų visų rinktai valdžiai.
Jeigu šiandien turėčiau tokią galimybę padalinti į tam tikras dalis atsiradusias papildomas lėšas krašto apsaugai, švietimui ir sveikatos apsaugai, tikriausiai pasirinkčiau 50/30/20 struktūrą.
