Kaip turėtų atrodyti profesionalas, gebantis veikti pasaulyje, kuriame neapibrėžtumas tampa įprastas? Į šį klausimą savo daktaro disertacijoje atsako Aistė Vaišnorė. Tyrime ji sukuria ir pagrindžia kompetencijų metmenis (angl. Framework), skirtus inovatoriams, dirbantiems sudėtingų ir nuolatinių pokyčių aplinkoje.
„Mane domino ne tik tai, kokių įgūdžių reikia šiandien, bet ir kaip konceptualizuoti gebėjimą veikti ateities neapibrėžtumo sąlygomis – kaip integruoti smalsumą, intuiciją, kūrybiškumą, netradicinį, analitinį bei sisteminį mąstymą“, – sako A. Vaišnorė. Ši vizija tapo pagrindu jos disertacijai, kurioje ji nagrinėja, kokių kompetencijų reikia inovatoriui, galinčiam veikti sudėtingose ir kintančiose verslo bei technologijų aplinkose.
Kas yra perspektyvus į ateitį orientuotas inovatorius?
Aistė Vaišnorė savo disertacijoje inovatorių apibrėžia plačiau nei vien kaip technologijų ar produktų kūrėją – tai žmogus, kuris geba įžvelgti silpnus pokyčių signalus, suprasti, kaip keičiasi visuomenė, technologijos ar vartotojų elgsena, numatyti kelias galimas ateitis, pasitelkti neapibrėžtumą, kartu naujausias technologijas ir iš to kurti prasmingus sprendimus.
„Paprastai tariant, tai žmogus, kuris ne tik sprendžia šiandienos problemas, bet ir nujausdamas įsivaizduoja (angl. anticipates) rytojaus iššūkius, kai dar nėra aiškių signalų ar akivaizdžių tendencijų. Jis geba veikti, kai informacija neišsami, o rezultatas – neapibrėžtas“, – sako tyrėja.
Vis dėlto tyrimo metu keitėsi ir pačios A. Vaišnorės požiūris į tai, kas šiandien gali būti vadinama „perspektyviu inovatoriumi“. „Pradžioje daugiau dėmesio skyriau kūrybiškumui, smalsumui, vaizduotės, vizionieriško matymo svarbai. Tačiau empiriniai duomenys parodė, kad vien kūrybiškumo nepakanka“, – pripažįsta ji.
Tyrimas parodė, kad inovatoriams reikalingos kompetencijos nėra vien individualūs gebėjimai, o labiau integruojančios, apimančios tiek analitinį, tiek kūrybinį mąstymą, tiek individualų atsparumą, tiek ekosisteminį bendradarbiavimą, kartu sudarančias ateities numatymo bei praktinio įgyvendinimo kompetencijų grupes. Į ateitį orientuotas inovatorius turi gebėti struktūruoti kompleksines problemas, generuoti alternatyvias galimybes, atpažinti lūžio signalus, veikti neapibrėžtumo sąlygomis, telkti kitus bendram tikslui ir paversti idėjas realiu poveikiu, kartu išlaikydamas emocinį tvirtumą, atsakomybę ir vertybinį pagrindą.
Kompetencijų metmenys praktikoje
Aistė Vaišnorė savo disertacijoje sukurtus kompetencijų metmenis siūlo taikyti įvairiais lygmenimis ir kontekstuose. „Metmenys gali būti taikomi talentų atrankoje ir vertinime, identifikuojant ne tik techninius įgūdžius, bet ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai, tačiau kartu ir sisteminiu pagrindu ateities perspektyvos kontekste“, – aiškina tyrėja.
Be to, metmenys gali būti naudojami kuriant kompetencijų vystymo bei derinimo programas. Pasak A. Vaišnorės, „Komandų formavime skirtingi kompetencijų klasteriai gali padėti sąmoningai sudaryti komandas, kuriose balansuojamas analitinis, kūrybinis ir socialinis kapitalas“. Metmenys taip pat padeda įvertinti, kiek komandos pasiruošusios kurti inovacijas.
Disertacijoje A. Vaišnorė pabrėžia, kad ateities inovatorių kompetencijos negali apsiriboti vien techniniais ar vadybiniais įgūdžiais. „Inovacijos gimsta tarp disciplinų – technologijų, dizaino, socialinių mokslų, menų sankirtoje“, – pastebi ji.
Tai reiškia, kad inovatorius turi gebėti jungti skirtingas sritis ir matyti platesnį vaizdą. Vien technologinių žinių nepakanka – svarbu suprasti ir žmones, jų elgseną, socialinį kontekstą, vertybes. Tik taip galima kurti sprendimus, kurie būtų ne tik techniškai pažangūs, bet ir prasmingi bei tvarūs.
Patarimai svarstantiems apie doktorantūrą
Ateityje Aistė Vaišnorė save mato mokslinių tyrimų ir švietimo srityse, kur numato toliau plėtoti sukurtus kompetencijų metmenis, įskaitant tarptautinį validavimą ir pritaikymą organizacijoms bei studijų programoms. Ji siekia integruoti į ateitį orientuotų kompetencijų vystymą kuriant studentų mokymosi keliones: „Man svarbu, kad mokymasis nebūtų linijinis ar vien turinio perteikimu grįstas procesas. Jis turi apimti bendradarbiavimą, patirtį, klaidas, grįžtamąjį ryšį, gebėjimą išbūti neapibrėžtume ir sąmoningai ugdyti atsparumą. Didelį akcentą skiriu kūrybiškumui kaip mąstymo struktūrai, o ne tik idėjų generavimo įrankiui. Menų ir kūrybiškumo integravimas padeda lavinti mąstymo lankstumą, vaizduotę, gebėjimą jungti skirtingas disciplinas ir matyti alternatyvias ateities trajektorijas. Tai tampa praktine platforma ugdyti ateities inovatorius – žmones, gebančius veikti kompleksiškose, prieštaringose sistemose, priimti sprendimus esant ribotai informacijai ir kurti atsakingas, vertybiškai pagrįstas inovacijas.“
Doktorantams A. Vaišnorė linki kūrybiškumo, užsispyrimo, susitelkimo į tikslą ir gebėjimo matyti platesnę perspektyvą. „Doktorantūra reikalauja intelektinės ištvermės, kantrybės ir gebėjimo išbūti nežinioje, kol formuojasi aiškesnė tyrimo kryptis,“ – sako tyrėja. Ji taip pat pabrėžia palaikančios mokslo bendruomenės ir mentorių svarbą, kaip tyrėja teigia iš savo asmeninės patirties – jų patarimai padeda išlaikyti kryptį bei įveikti sudėtingiausius etapus.
